Vyšnių Dienos

Vasara. Prisirpo vyšnios.
Seniausias  kiemo varnėnas, jau kelis kartus perskridęs vandenynus ir jūras, susikvietė jaunylius. Pamokai. Reikėjo pasiruošti rudeniniam skrydžiui. Pamokos viduryje nekantriausias  mokinys švilpaudamas paklausė:
- Mokytojau, mokytojau! Rudeniniam skrydžiui dar spėsim pasiruošti, geriau  pasakykit, kodėl žmonės… na, išpuošė kai kuriuos sodo medžius? Prieš kelias dienas taip nebuvo!
- Aišku, nebuvo. Žmonės pamatė, kad jūs jau subrendot. Dabar mes visi būriuojamės ir ruošiamės išskristi į šiltuosius kraštus. Žmonės paruošė mums Vyšnių Dienų šventę,  pažymėdami medžius, kuriuose sirpsta vyšnios. Į kai kuriuos vyšniamedžius įkėlė kvietykles, nors žmonės jas vadina baidyklėmis. Tikriausiai dėl to, kad nemoka padaryti gražių. Kartais kvietyklės būna ir be galvų. Žinokit, visai nesvarbu, kaip atrodo kvietyklės, kokios spalvos rūbais aprengtos, kokiom kepurėm ar skrybėlėm padabintos. Svarbu, kad, vėjui papūtus jos plasnotų  skvernais, mojuotų rankomis ir kviestų mus. Kiti žmonės mūsų džiaugsmui į medžius įkelia visokių blizgučių, kaspinų, o dar kiti - net veidrodėlių, kad puotaudami galėtumėm pasižiūrėti į save.
Staiga kažkas šaižiai švilptelėjo! Ne varnėniškai. Varnėniukų pulkas išsigandęs kilstelėjo ir nusileido nuošaliame medyje.
-  Nekvailiokit, - subarė senolis. -  Mokiau jūsų tėvus, o dabar mokau jus. Įsikalkit į galvas, kad nereikia nuskristi nuo medžių, kai šalia pasigirsta švilpimas nemūsiškai. Žmonių švilpimas trumpas, garsus ir negražus. Žmonės nemoka taip gražiai dainuoti, kaip mes. Kartais, išgirdę mūsų džiaugsmingą choralą vyšniamedžiuose,  jie ne tik patys sušvilpia, bet ir ploja iš džiaugsmo ilgai ir garsiai. Būna, kad smalsuoliai prieina arti arti prie vyšniamedžio, norėdami į mus pasižiūrėti. Tik nereikia bijoti! Nuostabiausia, kai  žmonės pradeda būgnyti į metalinius puodus ar kibirėlius!  Kartais net šaudo. Tai, kaip fejerverkai mums! Dauguma  mūsiškių išsigandę pakyla ir nuskrenda. Tai kvaila.
Netoliese garsiai užgrojo! Varnėniukai nesusilaikė ir pakilo nuo šakų.
- Stokit! Grįžkit! - sušuko senasis varnėnas. - Tai mums groja. Kokia šventė be muzikos? Žmonės kviečia mus!
Juodašvarkių paukštelių būrys pamažu nusileido ant beržo šalia uždengtų vyšniamedžių.
- Mokytojau, tą tai mes jau supratom, - pasakė varnėniukas, ilgiausiai ieškojęs šakos nutūpimui, - bet, kodėl kai kurie vyšnių medžiai uždengti? Aš negalėjau smagiai nusklęsti prie uogų.
- O, taip! Tuojau paaiškinsiu. Vyšniamedžių uždengimas, tai paskutinis žmonių išradimas. Uždengti všniamedžiai ryškiausiai matosi net iš tolo ir iš aukšto.  Po užtiesalais vyšnios sunoksta anksčiau, būna didesnės, sultingesnės.  Jums reikia pasitobulinti tik nutūpimo būdą. Palindus po uždangalais, Vyšnių Dienų puota maloniausia: nei vėjas šakas judina, nei saulė į akis spigina. Ir lietaus nebaisu. Tuo metu reikia  saugotis tik katino. Šis padaras moka įlipti į medį. Jis nesupranta žmonių norų ir mus gaudo. Iš po uždengto medžio sunku greitai išskristi. Žiūrėkit, žiūrėkit!  Jis jau tupi apačioje. Klausosi. Gerai, kad nesupranta  varnėniškos kalbos. Mūsų daug. Pulkim jį! Išgąsdinsim ir nuvysim!
Senis varnėnas švilptelėjo. Bet… varnėniukai plūstelėjo aukštyn.
Katinas prisiplakė prie žemės ir piktai sukniaukė.