Prieš paskutinį saulėtekį

Pamenu istoriją apie zen meistrą, kuris užrašė žodžius: "Miršta tėvas, miršta sūnus, miršta anūkas". Jei tik gyvenime visada taip būtų. O aš mačiau kaip mirė mano tėvas, mirė mano sūnus, anūkai ir proanūkiai.

-Dieve, - tariau tą šventą žodį ir jaučiau kaip dega mano gerklė, burna ir lūpos – Dieve, Dieve, Dieve... - nesilioviau kartoti, o prakeiksmas buvo per stiprus, kad nuo jo išsivaduočiau.
Jaučiau kaip pirmieji saulės spinduliai, prasiskverbę pro skyles stoge, degino man kojų ir rankų odą. Saulė kilo, apšviesdama vis didesnį odos plotą, kol pamažu mano oda ėmė virsti pelenais.

-Joni, nebegaliu be tavęs pakelti šios amžinybės...

Mažyčiai žingsneliai nuskambėjo apleistuose koridoriuose. Kažkas artinosi, o aš nebeturėjau jėgų pajudėti. Atsimerkiau dar kartą ir prieš mane stovėjo vaikas. Jo akys buvo pačios tyriausios iš visų mano matytų per... keliasdešimt tūkstantmečių. Nebežinau, pamečiau metų skaičių.

-Tu nebijai? – Klausiau to mažo padaro. O jis tik papurtė galvytę ir priėjęs arčiau uždengė mano degančią odą skudurais. Taip išsėdėjome iki vakaro: tylėdami ir žiūrėdami vienas į kitą.

Atėjus vakarui, tas menkutis ir tyras sutvėrimas padėjo nuslinkti į kampą, kurio nesiekė saulė. Ten prižiūrėjo mane ištisas dienas ir naktis: valė žaizdas, mėgino pamaitinti ir pagirdyti.
-Aš Adomas, o tu?
-Austėja.
-Tėja, juk supranti, kad ne tokio maisto man reikia?
Ji linktelėjo.

Tą naktį klaidžiojau palei upę. Tai mėgstamiausia girtuoklių vieta. Jų kraujas svaigina. Pasiilgau besisukančios žemės ir banguojančio dangaus. Bangos... Jos primena man Jonį ir paskutinį mūsų atsisveikinimą. Jis sakė, kad nebegali taip gyventi. Klausė manęs ar dar prisimenu koks gražus yra saulėtekis. Aš nebegalėjau prisiminti.

Tėja manęs laukė kamputyje, susirangiusi tarp skudurų.
-Pakeliui buvau sutikęs maisto išvežiotoją. Pamaniau ir tu būsi praalkusi. – Ištiesiau dėžutę su vištiena, bulvėmis ir salotomis.
-Ačiū, Adomai.

Stebėjau kaip tas angelėlis valgo net nekramtydamas. Mąsčiau, kad privalau pasirūpinti tuo alkanu gatvės vaiku, kaip kažkada manimi rūpinosi Jonis, kai rado vienišą ir kenčiantį dėl artimųjų netekčių.

--------------Po penkiolikos metų---------------

-Adomai, vėl nebegeri kraujo?
-Pavargau gyventi išsunkdamas iš kitų gyvybes. Dieta naudinga mano sielai.
-O kaip žmonės žudo gyvūnus, kad jais maitintųsi? Ir visgi, kas tie žmonės? Tik dar viena gyvūnų rūšis? Eime į miestą, pasilinksminsim.
-Ar niekada nebijojai, kad galiu kada nors įkąsti ir tau?

Iš tos nakties pamenu tik šviesas, triukšmą ir supimą. O tada... Vėl mačiau Jonį klūpintį ant jūros kranto. Smėlis man birėjo tarp pirštų, o skruostais riedėjo ašaros. Po tūkstantmečių kartu, mes buvome tapę daugiau nei draugais, mes buvome tapę broliais.
Jis pasakojo man apie saulėtekį, o saulė jau tiesė pirmus savo spindulius ir aš jaučiau karštį ant savo odos. Prašiau Jonio eit slėptis, bet jis sėdėjo, nejudėdamas iš vietos.
-Aš visada būsiu su tavimi, o dabar bėk slėptis. – Kalbėjo Jonis.

Pašokau iš lovos. Šalia stovėjo Austėja.
-Vėl tas pats sapnas?
-Aha...

-Adomai, aš išteku.
-Gaila, kad negalėsiu pamatyti tavo vestuvių...

Vakarą prieš vestuves vaikščiojau iš kampo į kampą. Mane kankino mintys, kaip greit Austėja užaugo, vėliau pasens ir mirs, o aš amžinai liksiu toks pat jaunas.
Ji nedrąsiai įžengė į kambarį, vilkėdama nuostabia, balta suknele.
-Atrodai nuostabiai. Tos pačios tyros akutės.
-Taip norėčiau, kad būtum mano vestuvėse.
-Rytoj vakare aš iškeliauju. Man per sunku bus matyti tave senstančią.
-Tai padaryk mane tokią, kaip tu. Pasiimk su savimi.
-Nenoriu, kad taptum tokia kaip aš, nenoriu kad imtum savęs nekęsti. Net priešui nelinkėčiau tokio prakeiksmo. Myliu tave ir visada apie tave galvosiu. Pažadėk, kad rytoj vakare, po vestuvių, susitiksime apleistame name, ten pat, kur susitikom pirmą kartą.
-Pažadu. – Ramiai ištarė Austėja, tik jai skruostais nuriedėjo ašaros.
-Tu verki, vaikuti. – Kalbėjau valydamas nuo jos skruostų ašaras. – Visai kaip tada, kai buvai mažytė.

Mačiau kaip Austėja manęs laukė vakarą po vestuvių. Tokia balta ir graži, apšviesta mėnesienos, tarp tų pačių sienų, kurias prieš penkiolika metų buvau išsirinkęs savo kapu. Kampe, kur ji mane prižiūrėjo, mėtėsi surūdijęs arbatinukas, o ant sienų jau beveik nebesimatė piešinių, kuriuos paišėme tomis dienomis, kol griuvėsius vadinome savo namais. Taip ir neišėjau iš savo tamsos su ja atsisveikinti.
-Nereikia atsisveikinimo, nes kitame gyvenime dar susitiksime. Tikiuosi jis yra...

Dabar sėdžiu ant kranto, stebiu kaip atplaukia bangos ir laukiu saulėtekio. Vėl prisimenu Jonio pasakojimą apie saulėtekį, mažyčių žingsnelių skambesį apleistuose koridoriuose, tyrą žvilgsnį, naktinius pasilinksminimus mieste, baltą Austėjos suknelę...