Klastūnė

Išsilukšteno diena iš juodo nakties kokono.
Išpūtė lyg manekenė savo vyzdžius plačius.
Prie kojų man numetė taką skaudžiai raudoną
Kaip prezidentui, atvykusiam į svečius.

Eikš, sukuždėjo. Taures pastačiau. Tekilos
Ar grogo norėsi? Gal požiūris pasikeis
Į laimę, į viltį? O saulei aukščiau pakilus,
Į ežerą šoksim nuogi. Kaip jaunystės laikais.

Nuo žvilgsnių šnairių užuteky pasislėpę,
Apmirsim iš džiaugsmo ir gailių kvapo svaigaus...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –
Ir vėlei aš, kvėša, bėgu lekiu į jos glėbį,
Nors puikiai žinau,
Kad ji, kaip ir vakar, apgaus...