Rachelės rauda

Klausausi Vangelio. Groja „Vandenynas“. Perjungiu. Ima grėsmingai dundėti „Vartai į Rojų“. Netinka. Paleidžiu „Rachelės raudą“, patogiai įsitaisau sofutėje ir jau bandau įsijausti, kai staiga skambutis į duris.

Vos tik pravėriau duris, ašarodama įvirto Rufina. Išgirdusi, ką klausausi, ji dar labiau ėmė žliumbti. Nesupratau, kas vyksta, bandau raminti, bet matau, kad viskas veltui. Pagalvojusi, kad, matyt, ši muzika netinkama, kelianti liūdesį, nusprendžiau išjungti. Ji mane sustabdė ir sunkiai ištarė:

-Tai apie mane.

Žinau daugybę sąžinės graužimo priežasčių. Kaip jos drasko krūtinę, kadangi yra beviltiškos – padaryta, tai padaryta, kelio atgal nėra. Atsukti laikrodžio rodyklių neįmanoma. O jei ir persuksi, tas pats laikas vis vien nesugrįš.

-Tu dabar mane smerksi...

Nesupratau, apię ką ji čia.

-Sakysi, kaip tu galėjai, - tęsė toliau.

Vis vien neaišku, už ką čia ją turėčiau smerkti, be to, juk aš ne Dievas, aš negaliu smerkti, nes neturiu tam teisės. Ai, bala nematę tų svarstymų, užteks spėlioti, klausti reikia tiesiogiai, nes nežinia pradeda mane erzinti.

-Žinai tos Rachelės istoriją?

Pažvelgiau į muzikinį centrą. Ten tebegrojo Vangelis.

- Ji buvo gražioji Labano duktė, labai mylėjo Jokūbą, bet tėvas neleido jai ištekėti. Keturiolika metų abu kankinosi, kol susituokė, o susituokę ilgai neturėjo vaikų...

Kai ilgai neturi vaikų, blogai, negali savęs realizuoti, negali savęs pratęsti, žinau apie tai, - jau pradėjau įsivaizduoti esamą padėtį...

- Bet juk  dabar viskas įmanoma, tu dar susilauksi vaikų, – bandžiau švelninti padėtį.

Rufina dar labiau ėmė kūkčioti.

-Aš turėjau... ką tik nužudžiau..., - tyliai pratarė vis dar šliurpdama nosį.

Pala pala, nužudė?

-Pasidariau abortą.

-Tu ne vienintelė tokia. Aš nesmerkiu tavęs.

-Man nusispjaut, smerki tu ar ne. Man skaudu dėl savęs ir negimusio kūdikio...

Ir ėmė taip staugti, kad norėjosi užsikimšti ausis.

Dabar jau supratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ji nebegalės pamatyti savo negimusio vaiko akių ar plaukų spalvos, lyties, nebegalės pamyluoti, panešioti, nebeturės su kuo eiti pasivaikščioti, pasikalbėti, negimęs vaikutis neturi vardo, o ką jau kalbėt apie kapą, prie kurio bet kada galėtum nueiti. Ji galės tik raudoti dėl negrįžtamo laiko.

Ir staiga prisiminiau vienąkart kalbantį Usonifurą apie Didžiąją Graužatį. Tada jis pasakojo apie vieno žudiko akis. Kokios jos buvo klaikios, nes visur jam vaidenosi nužudytojo šmėkla. Tada Usonifuras sakė, kad jam teko ne pati baisiausia bausmė. Jis žinojo, ką nužudė, nes matė ir žino, už ką dabar sėdi kalėjime. O moterys... Jos nenuteisiamos, o tik pasmerkiamos. Joms kalėjimas – kiekviena diena: kur tik benueitų, ką bedarytų, sąžinė smaugte užsmaugia bet kuriame žingsnyje. Plyšta širdis iš skausmo, kankina klausimai „ką aš padariau“, „kodėl visa tai įvyko su manim“. Tik jų smerkti negalima, nes vis vien nesuprasime tikrosios esmės, jei patys to nepatyrėmė, - jos pačios pasmerkė save visam likusiam laikui. Jas reikia tik pabandyti suprasti.

Pažvelgiau į Rufiną, apkabinau ir jau norėjau tarstelt „vargšelė“. Vargšelė? Šis žodis netinka, o kadangi kito nesuradau, patylėjau.

Usonifuras tada, prisiminiau vėl, pasakė:

- Akmenį galima nustumti, bet jo vietoje vis tiek liks duobė.

Rufinai kaip ir tai nelaimingai mergelei teks toliau klaidžioti labirintais ir bergždžiai ieškoti savo vaikų. Ieškoti ir nerasti, nerasti, bet vis tiek ieškoti...

... nė nepajutau, kaip mano kambarys prisitvindė didele slogia nuotaika, nes šalia raudojo Rufina ir tebegrojo Vangelio „Rachelės rauda“...