Pasaka – 7

7. Pasiruošimas

Kai ragana paminėjo žodį „Mėnulyje“, senelis labai sunerimo ir visiems girdint pasakė:
— Tai kad užgiedojo sena kvaiša... Po galais, aš net neįsivaizduoju, kaip tas mėnulis atrodo, o jums reikės ne tik ten nuvykti, bet ir išgaudyti tas nenaudėles... Čia jau perdaug... Gal atsisakykim ir to žygio, ir tų raganų. Kaip bus, taip tegu būna...
—Na jau ne. Skrisim į mėnulį... Vardan mano perkrimstos nosies skrisim ir išgaudysim jas, — šokosi jokių mandagumo taisyklių nebesilaikydamas Pinčius.
— Reikia skristi, nes kitaip savo namuose negalėsime ramiai gyventi, — bemaž kartu prašneko lovliai. Jiems pritarė ir Mantas.
— Man nieko kito nebelieka, kaip su jumis sutikti. Bet žinokite, ši kelionė tai ne tokia, kaip žemėje, ji bus daug sunkesnė ir aš baiminuosi ar užteks jums jėgų... — kalbėjo senelis ir dar pridėjo:
— Ruoškitės, apgalvokit viską, pasiimkit visko, kad ten nieko nepritrūktų... Nepamirškit, raganų yra daug ir jos visos gudrios ir jums, kaip įmanydamos priešinsis ir keršys...
Visi pritarė seneliui ir nusprendė per savaitę pasiruošti tolimai kelionei ir išvykti...
Kitą dieną Mantas vėl susikvietė savo draugus. Jam iškilo keletas rimtų klausimų:
— Man dingtelėjo mintis, kad raganos mėnuly nesėdi susidėjusios rankų. Jos ten gyvena, bet neretai, mano galva, atskrenda į žemę, svečiuojasi pas mus. Taigi, kai jos čia pasirodo, mum tik reikia nepraleisti progos ir susekti jų skraidymą. Jei tas sumanymas pasisektų, jos pačios parodytų mums savo buveinę mėnulyje ir mūsų uždavinys gerokai palengvėtų...
— Nepaika mintis, bet trūksta svarbiausio — o kas jums pasakys, kada jos atskrenda ir kada sugrįžta, — šokosi Pinčius.
— Aš ir sakau, mums reikia visą laiką budėti prie savo sodybos ir laukti. Praleidę tokią susekimo progą negalėtume sau atleisti, o gal paskui už tą klaidą tektų ir brangiai užmokėti... — atrėmė Pinčiaus žodžius Mantas.
Lovliai klausėsi pokalbio ir galiausiai prabilo Mėlynukas:
— Būtinai reikia budėti. Prisimenat, kaip jos pavogė mūsų eglelę? Gali būti panašių dalykų ir dabar. Juk jos šiuo metu apie mus daug daugiau žino, negu tada...
— O jūs nepamirškit kokia greita ir paklusni yra Manto šluota, kuri perskaito skrendančio ant jos mintis ir daro, kas tik jai liepta... — pridėjo Žalis.
— Tai gal ji be jokių keblumų suseks ir atskridusią neprašytą viešnią ir skris jai iš paskos tiek kiek reikės? — klausė Juodis.
— Žinoma, skris ir suseks, tik prieš skrendant reikia aiškiai apie tai pagalvoti. Šluotelė supranta ir vykdo visus skrendančiojo norus, — pridėjo Mantas.
— Jei jūs turit tokią šluotą, tai ko tylit? Seniai jau reikėjo užsiimti raganų sekimu... — užbaigė, tarsi pateisindamas savo išsišokimą, Pinčius.
— Tai sutarėm. Skrisdami budėti nepamirškit pasiimti stebuklingąją lazdelę, nes sekant paskui raganas jos gali labai prireikti;— dar pridėjo Mantas.
Visi sutarė — nuo šios nakties vidurio budėjimą pradės Mantas, o po paros jį pakeis Žalis.
Kai išsiskirstė, tuoj pradėjo ruoštis tolimai kelionei į mėnulį — dėjosi daiktus, tvarkė drabužius, rūpinosi, kaip apsisaugoti, kad neperšaltų ir neperkaistų, kai atsidurs mėnulyje.