mažos mergaitės (pirmas mažas žvilgsnis)

(pirmas mažas žvilgsnis)



Vakarais paėmęs šukas jis šukuodavo voratinklinius mergaitės plaukus. Išrinkdavo visus baltus ir beveik permatomus, susukdavo į mažus kamuoliukus, sukabindavo ant senos ąžuolo šakos. Kai visai sutemdavo, pastatydavo tą šakelę ant palangės, it lempa šviesdavo ji.
Tada jam patikdavo paėmus didelę knygą skaityti mergaitei:
(Pilkumoj
paukštis Grifonas
apsisiautė pilkai.
O mergaitė Kikiriki
skaistumą ir stotą
tuomet prarado.

Kad pilkumon prasismelkčiau,
nusidažiau pilkai.
O kaip aš spindėjau
Pilkumoj! F. G. L.)

Skaitydavo ir skaitydavo, pirštais liesdamas išblukusias raides, kol mergaitė užmigdavo. Tada išėjęs į pievą kojom surinkdavo rasą ir suvilgydavo mergaitės lūpas – patikdavo žiūrėti, kaip ji miegodama šypsosi ir šokdina žvaigždes ant savo lūpų.
Auštant jis susirinkdavo sidabrinius plaukų kamuoliukus nuo ąžuolinės šakelės ir išeidavo.
Grįždavo tik vakare – mergaitei perbraukęs pirštu kaktą, nosį ir lūpas.

Nežinau, kur jis  rasdavo mergaites. Gal ant ažuolo šakų, mėnesienoj kabančias ir sireniškai niūniuojančias prašymą sušukuoti plaukus. Ir miršta tos mergaitės vieną kartą metuose – žydint trumpiausiai nakčiai.
Rasi – padovanos.