Dangaus kekšė

Kekšės – purvinos, piktos, šnypščiančios šlykščiais gyvačių liežuviais, kviečiančiais dar kartą suvaidinti aistrą, meilę, geismą. Jos vaikšto miesto gatvėmis, prisidengdamos tamsa ir šaukdamos nelaimingas sielas savųjų – dar nelaimingesnių link. Tūkstančiai kiaulių susirenka prie kelių lovių atsigerti to purvo, tos neapykantos, dirbtinumo, netikrumo, skausmo... O loviai vis senka ir senka, kol virsta...tuštuma.
Užmerkusi akis, sukandusi dantis ir tvirtai suspaudus delnuose lovos atkaltę, ji eilinį kartą savo kūnu maitina eilinę kiaulę. Ir vis dėlto tai nėra eilinė kiaulė. Tai  kiaulė, kurioje kažkada gyveno žmogus. Iššiepęs kreivą snukį, jis sušnypščia : “Mažyte...” “Paršas...” - atsako ji. “Keikis, kalbėk nešvankybes... Man patinka, kai moteris mane keikia lovoje...”. Suspaudusi jo krūtinę delnais, ji niekinamai sušnibžda: “Tu to nevertas. Tu tik gyvulys, o aš tik tavo įrankis. Už pinigus gali nusipirkti tik kūną, bet aš savo dvasios nepardavinėju. Tai tas pats, kaip pardavinėti sapnus.” “Kalė!” – sušuko jis, šiurkščia ranka perbraukdamas jos plaukus. Ji tyli. O ką ji gali sakyti? Jis teisus: ji kalė. Ji tik kalė, tenkinanti gyvulišką instinktą, daugiau nieko. Ji neturi dvasios... Ji neturi ką parduoti, išskyrus kūną, kuris,laikui bėgant, vis pigs, kol ji taps... Ne, ji jau niekad niekuo netaps. Ji visada buvo ir bus kekšė. Tačiau kaip ji norėtų būti dangaus kekše. Tada iš jos lovio gertų ne žemiškos kiaulės, neturinčios nė trupinio tyrumo, dvasingumo, nė velnio nejaučiančios ir nemąstančios. Ne, tada ją gertų angelai, o ji vogtų iš jų baltumą, šventumą. Kasnakt ji taptų vis tyresnė, šviesesnė. Jos siela būtų vertesnė nei kūnas, bet ji jos nepardavinėtų. Ir kai jos siela taptų visiškai tyra, ji grįžtų į žemiškąjį pasaulį ir dalytųsi ja su kitais. Bet ne, ji neprašytų pinigų. Ji tik šviestų visiems, kas norėtų matyti jos šviesą. Ji būtų gerbiama ir mylima. Po galais, galbūt ji būtų netgi laiminga. DANGAUS KEKŠĖ... 
“Mergyt, ką sau galvoji, aš sumokėjau už valandą”,- pertraukė jos mintis niekingas žemės angelas kiaulės kūne.” „Aš spėsiu. Visada spėju”,- sumurmėjo ji, valydamasi nutekėjusi tušą.