Tu žingsniavai

Kiek suprantu, Tu žingsniavai per gyvenimą viskuo patenkintas, t.y. patenkintas savimi. Jautei savo pranašumą – tikrą, ar tariamą – bet Tau buvo gera. Ir štai vieną dieną, kai Tu buvai jau pražingsniavęs ketvirtį, o galbūt trečdalį savo gyvenimo (galbūt pusę, o galbūt ši diena jau paskutinė – to  niekas nežino, sutik su manimi), tarytum netikėtas antausis atėjo supratimas, kad gyventa be tikslo, ar taip? Nežinia kam. Daugelis tokias problemas išsprendžia paauglystėje ir toliau gyvena nesukdami sau galvos – su tikslu arba be jo...
Nuo tos dienos Tu nustojai gyventi. Egzistavai beprasmybėje. Depresija. Dienelę. Po to – dvi. Su pertraukomis tai tęsėsi keletą metų. ..      ....        ...                  ...          ........              ......            .........              ..........          ..........          .........            .........        ...              .              .              ..................        ..    ..                ....                            ...                          ....                        .........                  ........ .                  .  . ..........................                .......... ..    ................        .
.......  ....Vieną vakarą, po “beprasmės” darbo dienos, išjungęs “beprasmišką” televizorių, atsigulei ant sofos ir, nujausdamas nemigą, nusisukai į sieną. Nematei nieko, išskyrus fluorescuojančio gatvės žibinto apšviestą  špižinio  radiatoriaus kampą prieš nosį. Palietei jį ir atitraukei ranką – buvo ne kūrenimo sezonas. “Štai mano gyvenimo tikslas – šaltas špižius”. Kaip tik tais laikais, norėdamas už kažko užsikabinti, skaitinėjai Šveicerį, jis Tau imponavo, bet niekaip neįsiskiepydavo į Tavo gyvenimą.
“Špižius....”  Pasaulis išsiplėtė, išsifokusavo, pasidarė didelis ir šaltas. Taip ir užmigai – nemylėdamas pasaulio, visu kūnu jausdamas supančią šalto pasaulio antipatiją. Dar, prisimenu, pagalvojai, kad esi kai kam reikalingas, bet tik tiek, kiek reikalingas televizorius arba elektrinis grąžtas (“visi tik  nori kažko, visiems ko nors reikia”). Juk suvokei, kad taip yra dėl to, kad Tu nemyli žmonių, už ką dar labiau savęs nekentei, supratai, bet pakeisti nemokėjai.
Ir kas Tau tą problemą kada įkalė... Taip ir užmigai – įsmeigęs akis į pilkai aliuminį radiatorių.
Atsimenu, kad sapnavai, juodą begalinę lygumą, kažkokį lyg tai aerodromą, nustebęs žvalgeisi, nesuprasdamas, iš kur yra truputis šviesos, bet tiek mažai, kad tamsoje vos-ne-vos įžiūrėjai  stovįs ant juodo, poliruoto paviršiaus. Horizonte pamatei žvaigždę, apsidairei – po kojomis kiek akys užmato tamsoje, į visas puses tęsėsi tas pats vienodas juodas, kaip fortepijono dangtis KAŽKAS. Buvo taip tuščia, taip nyku, kad nieko negalvodamas patraukei žvaigždės link, ir neapsirikai - ji didėjo, artėjo ir plėtėsi. Eiti reikėjo ilgai.  Iš pradžių ji žėrėjo kaip dulkė kino projektoriaus spindulių pluošte, vėliau kaip žirnis, dabar jau kaip sniego gniūžtė, tačiau žvaigždei didėjant, jos švytėjimas darėsi ne toks ryškus, bet lyg atspindys, toks mėnuliškas, jam blėstant pajutai  praradimo baimę...
Pagreitinai žingsnį, ėmei bėgti, galų gale uždusęs sustojai ir…
Nurijai faktą. Veide ištįso nusivylimas...  Priešais buvo blausiai metalu žvilgantis rutulys, kažkoks plieno laužo gniužulas, ne didesnis už fotelį. Jis, keistai sugrūstas  iš pilkų plieninių detalių, kabojo erdvėje, į nieką nesiremdamas.
Apsižvalgei. visoje erdvėje nieko nebuvo, net po kojomis tuštuma, net ne tuštuma, per kurią galėtum žvelgti į tolį, bet kažkoks  juodas rūkas.
“Atėjau... ar tai buvo mano tikslas?” – paklausei pats savęs, o įdomu, kieno dar galėjai paklausti?



Rytą pabudai, kaip niekad pilnas jėgų, prisiminei sapną ir... nusišypsojai! Pasakei sau, kad mylėsi žmones, o ne daiktus, techniką ir pinigus. Tai, kas iš tolo atrodo žvaigždė, gali būti tik metalo krūva. “O dar kiek pėdinti reikėjo, nesutikau nė vieno veido”, – skusdamasis barzdą burbtelėjai veidrodžiui.
“Aha, vyruti, kai eisi per miestą ir būsi labai blogos nuotaikos, įsivaizduok, kad mieste neliko nė vieno žmogaus. Gal apsidžiaugsi  grūsčių išnykimu? Pagalvok, visam pasauly nė vieno... Eini tuščiomis gatvėmis... dieną, dvi... Prabundi rytą – tyla. Eini gatvėm, rodos, kad jie ką tik buvo... Nėra. Niekur. Nė vieno. Paukščių nėra.
Nebeištversi.
Spragteli vaizduotės jungiklis, atsiranda žmonės, grūdasi, stumdosi, šypsosi, vaikšto, kramto, kalbasi... Gera yra juos nors matyti.”
Užsisegei laikrodį ir išbėgai į darbą, tikėdamasis padaryti daug gero.
Bet vakare kažkodėl grįžo “senoji geroji” depresija ir Tu vėl ėmei keikti savo gyvenimą, sakei, kad ir vėl šiandien nieko gero nepadarei, kažkas vėl trukdė... Viskas beprasmiška.. Tada prisiminei savo sapną ir paklausei savęs: “o tikrai,  ką aš padariau šiandien?”
Pagalvojęs atsakei sau: “nieko gero, tik buvau doras ir sąžiningas”.
Nieko gero, tik buvai doras ir sąžiningas!?
Ir staiga garsiai nusikvatojai.
O prieš akis dar liko pusė gyvenimo.
O gal tik viena diena.
Gal tik viena naktis,
kurioje sapnas bus pilnas žmonių ir gyvybės.

        1997
pataisyta 2003