Gimtadienis

- Nieko jei būsiu apsirengęs kaip teta Aldona?
- Aišku nieko, netgi manau, kad tai tiesiog puiku.
Jis stovėjo priešais veidrodį stebeilydamas į plačiapetę augalotą moterį, raumeningomis kojomis.
Kažkas paskambino į duris.
- Labas.
- Sveikas, - tariau – užeik.
Neūžauga Edis įslinko vidun.
- Ai, nežinau, nesugalvojau nieko kito kaip husaras. Antpečiai gražūs.
Vikis atsisukęs nužvelgė Edį.
- Aha super, tau tinka, ir dar ta raudona spalva...
Vikis vilkėjo lengvai krentančią atlasinę suknelę gilia iškirpte nugaroje, pro kurią ryškėjo puikūs raumenys. Jis nuolatos lietė turkio spalvos atlasą savo didžiule plaštaka, negalėdamas patikėti audinio švelnumu.
- Kur kiti? – pasidomėjo Edis.
- Nežinau, turbūt pakeliui, juk dar yra laiko.
- Taip tiesa. – nusisuko į sieną Edis.
Aš kaip visada paskutinę minutę dvejojau. Ta prasme, dėl pačio būdo, ne dėl gesto.
Vikis su Edžiu degiojo žvakutes ant torto. Vėl skambutis. Šįkart dvynės Stohn. Jos buvo plikai nusiskutusios ir vilkėjo abitus.
- O siaube! Kur padėjot plaukus?! – šūktelėjo Edis.
Mat kadaise seserys Stohn turėjo įstabius plaukus vilnijančius iki juosmens.
- Ha ha, paaukojome vaikams nualintiems chemoterapijos.
Ir vėl tyla. Paskutinis atėjo Vinetu. Jis buvo išsidrožęs iš medžio Pinokio nosį.
- Su gimtadieniu, Jurga.
- Ačiū.
Aš nusirengiau ir susėdę aplink stalą mes ilgai verkėme, lygiai valandą. Suskambus laikrodžiui nustojome. Tada Vikis užkamšė visus langus, atpjovė kiekvienam po gabalėlį torto, o aš atsukau dujas.