Senis

pasiramstydamas už
pasaulio krašto
artyn aklų metalo sijų
senis eina

per apniukusį veidą
pilkšvas drugys
nuplazdena
palikdamas šešėlį
(nepastebėjo)

suskeldėjusios lūpos
aplipusios
pavasariniais pūkais ir
smiltim

senis apsilaižo
(saldu)

du prigesę žyburiai
kartkartėm kurstomi pasenusiu
žibalu
seka Dievo nutiestus kelius
(arti)

senis pražioja bedantę
burną
murmena burtažodžius
vejo smiltims
tačiau begarsiai žodžiai
neatradę savo paskirties
nukrenta į žemę ir
suleidžia bevaises šaknis
(tiesiai Dievui į ausį)

ištįsėlių pušų draugijoj
vėjas linguoja
senio dukrą
ant rankų siūbuoja
(gintarinėm lelijom
apkaišyti plaukai
jūra kvepia
o meduolinė suknutė
obelų žiedais padabinta
slepia gailiai klykaujančias
žuvėdras)
Nuo tokių vaizdų
seniui net strėnas
sutraukė

Tyla
ir pilkšvas drugys
pašonėj
plazdena