Įspūdžiai [Televizorius]

TELEVIZORIUS

Mano senelių namuose Zarasuose, kuriuose praleisdavau daug laiko, dar iki šios stovi senas, nespalvotas televizorius, ilgomis, laibomis kojomis. Tik dabar jau nebeveikia, o gaila. Mano prosenelis mėgo žiūrėti žinias, atsisėsdavo į fotelį, pasitvarkydavo plaukus, užsidėdavo akinius ir pasisveikindavo su diktore, pranešinėjančia svarbiausius tarybinio gyvenimo įvykius. Jo nepažinojau, tik girdėjau iš pasakojimų. Mano mylima prosenelė buvo daug subtilesnė, todėl, kad ir kaip įtariai žiūrėdavo į tą dėžę, neparodydavo, jog kažko nesupranta. Televizorių žiūrėdavo retai, jau sunkiai vaikščiojo, o kiurksoti salone jai buvo nepatogu. Filmai pritrakdavo namiškius, visi užsiimdavo strategines kambario vietas, tik aš, kaip žiopliukė, likdavau stumdyti vežimėlio su lėlėmis. Blogiausiu atveju, tomis pačiomis lėlėmis porą kartų užvoždavau diedukui per galvą. Nelabai jam taip patiko, dabar pagalvoju, bet mano senelis buvo ištvermingas žmogus ir pakęsdavo patį šlykščiausią elgesį. Įjungtas televizorius atima dėmesį iš manęs.

Prasideda filmas, į mane atsisuka sumetalėjusi porelė, aukštai iškėlusi sukabintas rankas, apačioje pasirodo užrašas “MOSFILM” ir tada suprantu, kad nieko gero tikėtis neverta. Na taip “Šuns širdis”. Kad kas žinotų, ką man reiškė tas filmas. Aš iki šiol privengiu seno nespalvoto rusiško kino, matyt, dėl vaikystės asociacijų. Tamsoje vyksta kažkas neaiškaus, kažkas laksto, kažkas loja, aš tampau senelio ausį. Jam tas nelabai patinka. Visi mane pamiršta ir lyg užhipnotizuoti žiūri pilną šešėlių ekraną. Kalbos nė velnio nesuprantu (na gal tada įkirtau kokius aštuonis žodžius ir tie patys buvo tokie kaip: nu pagady, zajic, volk, skaska ir dar pora). Lauke lyja, apniukę ir kambarį darosi visai nejauku. Kiek pritemę, todėl, savaime aišku, lėlėm reikia eiti miegoti. Aš lieku visiškai viena. Ekrane kažkodėl kankina šunį, rodos aviganį. Tokį patį, kokį matydavau mamos albumuose. Labai nejauku.

Po raudona sofa, tamsiame šešėlyje slepiasi baubas, aš jo nematau, tik jaučiu. Žinau, jog jis ten yra ir stebi mane,  kiekvieną mano  judesį. Pasakyčiau seneliams, bet jie manęs nemato ir negirdi. Reikia apsaugoti bent lėles, sukrautas į mažytį gulimą vežimėlį. Apkloju jas ir apkamšau. Keista, kad baubas nestveria mano mylimai prosenelei už kojos, sėdinčiai ant sofos, po kuria jis dabar gyvena. Prosenelės akys pavargsta ir ji užsideda didelius akinius kone gintariniais rėmais. Tokia ji atrodo keistai ir visai ne seneliškai, pernelyg rimta. Mano apkūni močiutė kažką kramsnoja sėdėdama fotelyje, karts nuo karto pasikedena šukuoseną. Rodos neseniai buvo susidėjus cheminį ir tuo labai didžiavosi. O diedukas... Jis sėdi, kiek palinkęs į priekį, karts nuo karto atsisprengsi. Buvo toks liesas ir sudžiūvęs, labai daug rūkydavo. Dažniausiai Primą per muštuką. Taigi, kartais atsikelia ir nuslenka patraukti dūmo. Jo treninginės kelnės atrodydavo juokingai, nes paprastai užpakalis ir keliai būdavo labai išsėdėti. Ir apskritai, tie mėlyni trikotažiniai treningai labiau tinka grybautojams.

Ekrano šešėliuose loja šuo, aš baugščiai slampinėju po lietuje paskendusius namus. Ilgo tamsaus koridoriaus gale – durys. Rodos kažkas mane stebi pro akutę, reikia bėgti.  Panikos paimta atsiduriu mylimai prosenelei ant kelių, ji mane išvadina “Šokoladka”  ir  “Marmeladka”. Aš ta proga, jog gavau šiek tiek dėmesio, profilaktiškai paverkiu ir laimiu dar keletą minučių dėmesio. Tada aiškiai išdėstau baubo problematiką vaiko gyvenime ir reikalauju filmukų. Netoks blogas tas nespalvotas televizorius ant keturių laibų kojų. Ir baisūs filmai turi pabaigas. Ir ne filmukai man labiausiai patikdavo, o tie, dabar šiek tiek juokingi muzikiniai klipai tarp burių, apie margas kregždutes ir besisukančios pramoginių šokių poros. Eidavau suktis kartu su džiaugsmingai nusiteikusiom, ką tik pažadintom lėlėm. Netoks jau piktas tas nespalvotas televizorius ant keturių ilgų, plonyčių kojų. Kai nepatingiu, nuvalau dulkes.



Kitos dalys:
PASIVAIKŠČIOJIMAI