Degloji in Ars

*išversta iš Makso kalbos į nežinomos liaudies gestus


Lovy, padėjusi protingą šnipą,
degloji mąstė – žemės ūkis lipa
iš purvo, kur Kuilys mane voliojo
į meną: netoli ir meilės rojus.

Kuilys, viešai įrėmęs lanksčią iltį,
pajuto – teks nuleisti ir pakilti:
aukščiau virš žemės ūkio, virš malonių,
ten, kur poetai stumdosi – į žmones.

Už užpakalio – Užupis, daug meno.
Keliauk, Degloji, ten visi išmano
baroką, konspektuoja “Kamasutrą”.
Skubėk, kol nenukrito kainos sutrų.

O Užupy – kiaulaitės sočios, baltos.
Yra iš mėšlo, bet daugiau asfalto.
Laisvai protaujantys kuiliai, poetai,
išvydę Degląją, nustojo rietis.

Visi mes menininkai, – klykė minios.
Batus jai nešė, smilkalų, degtinės.
Bemat mieste nukrito meilės kainos.
Atsikvėpė Kuilys, kvepėjo kaimas.