akmeninėj sienoj...

    Šiandiena pavargau nuo tylos.
    Vaikščiodama radau akmeninę sieną-
    kažkada buvusios bažnyčios.
    Aš Tavo vardą nagais joje išraižiau-
    taip sugriaudama tylą.
    Ir ji krito-
    daužydama man kojas,
    mušdama per smilkinius.
    Kaip nemokša smuikininkas
    ji man čirpė per širdį.
    Tyla mirė, pavirtusi į Tavo vardą -
    kaip skausmą...
    kaip nerimą...
    kaip...pavargau...
    Ir gal vėl pasiilgau tylos.
    Bet Tavo vardas amžiams akmeninėj sienoj,
    kažkada buvusios bažnyčios...