Šviesą nešantis - A

Kažkada seniai seniai Rojuje gyvavo būtybė, žinoma Liuciferio vardu. Tai buvo vienas iš galingiausių angelų, savo dangiškuoju ginklu - Liepsningąja Šaška - gynęs Žemę ir jos žmones. Tačiau slenkant laikui Liuciferis suprato, jog Pasaulis, dėl kurio jis taip sunkiai kovojo, keičiasi ir tampa vis tamsesnis, piktesnis, kupinas puikybės bei veidmainystės. Nusivylęs angelas paliko Rojų ir puolė į liūdesio tamsą. Nuo to laiko mažai kas buvo girdėjęs apie šią neramią sielą ar jos klajones.

1. Žmogus pilku apsiaustu

Ankstį ryte, šeštadienį, 20... metų gegužės trisdešimtąją,  žmogus pilku apsiaustu atvyko į Niujorką, the Big Apple.
Ir nors prieš atsirasdamas čia - mašinų, dangoraižių bei nuolatos skubančių praeivių skruzdėlyne - atvykėlis buvo gana prastos nuotaikos, tačiau Niujorko dvasia, taip išliaupsinta ir išreklamuota begalės pigių atvirukų bei kvailokų filmų, galutinai sugadino jam ūpą, net, galima sakyti, paskandino bet kokią viltį prašviesėjimui.
Žmonės, žmonės, žmonės... Jie zuja it skruzdėlės motinėlei dingus. Ir jų metaliniai monstrai, prisilakę benzino, vis taikosi paversti tave plokštine figūra, jei tik nepasiskubini. O aplinkui vien gausmas, šėlsmas, chaosas, apvilktas į plastmasinį tvarkos rūbą!.. Ir neduok Dieve, neišdrįsi prisitaikyti prie šitos nuolatinės skubos sistemos – juk, brolau, sutraiškytas, net suėstas liksi...
  Devinta valanda ryto. Žmogus pilku apsiaustu pėdino gatve. Tai buvo apie dviejų su puse dešimtmečių, gan aukštas (bet tikrai nepavadintum galijotu) juodaplaukis vyras. Veidas slaviškų bruožų, gražus. Tiesa, šiek tiek geriau įsižiūrėjus, pasirodytų mažumėle apvalokas. Apatinė jo pusė apiberta trumpų tamsių šerių – matyti, vyriškis ne perdaug rūpinosi skutimusi. O viršuje, po ryškiais antakiais, – rudos akys, nuolatine pašaipa žiburiuojančios. 
Ėjo pilkaapsiaustis susikūprinęs, nerimastingai bei irzliai dirsčiodamas į šalis, vis kažką piktokai panosėj burbėdamas:
- Nagi nagi... Kur tas namas?.. Šunsnukių namas, kvailių namas... Et, turėtų būti čia. Oh! Bet juk čia jo nėra... Koks asilas sugalvojo tuos kvailus skaičius? Turėčiau jam gerokai ištrinkti galvą... Et, sumauti žmonės, kad jus trejos devynerios!.. Bet ir aš kvailas, po paraliais, tikras idiotas!.. Cha! Rasi Pasaulis vėl prisigėrė ricinos – žiū, kaip į išvietę varo. Cha cha! Betgi kokias aš čia nesąmones beriu? Pyktis širdį ėda? O gal pavydas?.. Et, antai kažkas apvalokas, raudonu švarku eina. Ne jis? Ne, ne jis! Na, ir šlovė Dangui... Bet kurgi tas prakeiktas namas?
Rodos, toks įprastas minčių srautas - nevaržomas, bet kartu ir savaime trūkinėjantis: būtent toks, kokius labai pamėgę garbūs nūdienos literatai – ir nieko čia keisto. Juk, galų gale, kiekvienas turi teisę kalbėti, ką išmanąs. Tačiau praeiviams šis vapėjimas kėlė nerimą ir įtarimą – jie demonstratyviai traukdavosi į gatvės pakraščius, suglumusiais, beje, neretai ir pašaipiais žvilgsniais permesdami keistuolį, o jų laikysena bylote bylojo: „Nesiartink, pamišėli, nesiartink, nes esi kitoks! “
Bet argi vien ne itin rišlus pašnekesys su savimi būtų sukėlęs tokią reakciją? O ne! Žinoma, žmogus pilku apsiaustu, be minėtojo murmesio, turėjo ir kitų keistų savybių. Ir galbūt baisiausiai aplinkinius (o Niujorke, žinia, jų nestinga) trikdė netgi ne žodžiai, sąmyšiškai byrantys iš šeimininko lūpų, o veikiau žmogaus apranga: ji tiesiog pulsuote pulsavo kažkokį neregėtą pasileidimą – baisų bei nepriimtiną.
Visų pirma, juodi batai. Jie buvo atsirišę. „Koks siaubas! “ - priekaištaudavo praeivių žvilgsniai. Vyras jau bent trejetą kartu užminė palaidus raištelius – jisai susvyruodavo, pavojingai pakrypdavo priekin ir vos nepabučiuodavo žemės. Galiausiai, po ketvirtojo sykio, keistuolis ryžosi nerangiai pasilenkti, suvyti ne itin patvarias mazgines konstrukcijas, ir kliukino toliau. Tačiau maištingieji raišteliai, aiškiai nepatenkinti naujuoju režimu, jau po pusantros minutės sukėlė pergalingą revoliuciją, kuriuos metu paskelbė visiems mazgams liaudies išdavikų teismą, ir, atsikratę išnaudotojų, toliau bolavo atsirišę, gardžiuodamiesi savo laisve...
Batus šiek tiek dengė kelnės. Baltos, sulamdytos, bet nė už ką nepasakytum, kad pigios. Iš šoninių kišenių kyšojo kažkokie blizgantys popiergaliai, matyt neseniai sukrimstų saldainpalaikių palikimas.
Kas dar?..
Apsiaustas.
Apsiausto, kaip žinia, būta pilko. Beje, tokio pačio kaip ir dienos – o ši pasitaikė ypač darganota ir niūri: tamsūs, iš rytų slenkantys debesys pranašavo vos ne atogrąžų miškų lygmens liūtį, o kol ji dar neprapliupo, galėjai „pasidžiaugti“ stingdančiu šalčiu ir piktadariu vėju – tas įžūlus tipas vis taikėsi įsmukti gilyn po drabužiais. Tačiau žmogui pilku apsiaustu visa tai buvo nė motais: jis kliunkino nesusegęs savo rūbo ir galėjai aiškiai matyti, jog po apsiaustu tebuvo tamsiai mėlyni vasariniai marškiniai – visiškai netinkama draugija šiai niauriai dienai.
Atrodo, dar būsiu pamiršęs paminėti skrybėlę – plačiakraštę pilką skrybėlę, iš po kurios kyšojo keletas susitaršiusių vyro plaukų sruogų. Kaži koks purvinas popiergalis, vienas iš šiukšlelių, begėdiškai blaškomų įsismarkavusio vėjo sūkurių, skrisdamas užkliuvo už šio galvos apdangalo krašto ir lipnumo dėka susirado čia prieglobstį – žmogus net nesivargino jo nuplėšti: gal paprasčiausiai tingėdamas, o gal tiesiog nepastebėjęs naujojo savo skrybėlės bičiulio.
- Na, kur gi tas namas... – toliau šnekėjo keistuolis. – Tai kvailystė! Galėtų susikurti kokį elektroninį žemėlapį užuot gaišę laiką prie antimaterinės bombo... aaa... štai, štai jis, mano balandėlis!
Vyras sustojo ir įsistebeilijo į anapus kelio esantį, už aukštos tvoros mažumėlę pasislėpusį medinį namiūkštį... o tai, be abejo, būta nepaprasto namiūkščio! „Na, iš tikrųjų, “ – pasakytų kone kiekvienas praeivis. – „Kur žiūri valdžia? Šį tvartą seniai jau laikas nugriauti. It spoils the whole atmosphere! “ Mat mažutis medinis statinys atrodė toks varganas, apšiuręs ir menkas tarp visų Niujorko dangoraižių, prekybos centrų ir prašmatnių apartamentų, lyg būtų buvęs gamtos nuskriaustas invalidas, netyčiomis užsukęs į šalies kultūristų suvažiavimą.
Ir kuo ilgiau žvelgdavai į šį laiko nuskriaustą būstuką, tuo liūdnesnis, negražesnis tasai atrodė. Jo išvaizda, spinduliuojanti nenusakomą nusižeminimą ir atgailą, tarytum bylojo: “Taip, aš toks. Susenęs, ligotas, niekam tikęs. Atleiskit man, jog čia stoviu ir drįstu trikdyti nuostabų šio miesto vaizdą. Atleiskit ir pamirškit – gal jau kitąmet manęs  nebebus... “ Kažkada seniai seniai, rodos dar akmens amžiuje, namukas išaugo baltai nudažytas ir kurį laiką tapdavo visai šaunia dekoracija saulėtoms dienoms ir giedrai dangaus žydrynei. Langai pasitikdavo praeinančius vaikišku linksmumu, o stoglangis dovanojo gatvei nerūpestingą, nuoširdų kūdikio žvilgsnį... Tačiau dienos bėgo, namukas atiteko nerūpestingiems šeimininkams ir netrukus jo mažytį, rudomis plytelėmis padengtą stogą užgulė traiškanti metų ir savininkų abejingumo našta. Lizenų imitacijų spalva nubluko, balti dažai, virtę sustangrėjusiais dvokiančios medžiagos gabalais, pamažu palikinėjo sienas, vienas po kito krisdami ant žemės. Kažkoks vaikėzas, beisbolo entuziastas, norėdamas pavaizduoti savo nepaprastą taiklumą, iškūlė stoglangį ir ramiai nupėdino šalin, žinodamas, kad niekas nesiryš jo bausti. Tuo tarpu ant namelio stogo virė savos bėdos – dingo kelios plytelės, jaukusis kaminukas pajuodo, paskui parudo, o dar vėliau apsitraukė klaikiomis žolėmis – šios kyšojo tai iš šen, tai iš ten ir kaminą darė panašų į kaži kokį nevykusį kelmą, styrantį iš stogo.
Vienu žodžiu, visas būstukas ėmė merdėti. O aplinkui augantys dangoraižiai bei parduotuvės švytinčiomis iškabomis šaipėsi iš ligonio – šaipėsi ir laukė, kol jį galu gale nuvers it niekam tikusią budą.
Tačiau, kaip bebūtų keista, žmogui pilku apsiaustu namelis patiko. Pamačius jį, keistuolio veide kaipmat sušmėžavo pasigėrėjimo šypsenėlė, o akys sužiburiavo globėjiškumą ir netgi užuojautą: vyriškis tarsi suprato, kokio skaudaus būta pastato likimo, kaip sunku turėtų būti stovėti čia, Niujorko centre, ir kęsti pasipūtusių brolių gigantų patyčias. „Gi kančia – labai baisus, bet kartu ir taurus, ir savotiškai gražus dalykas, “- mąstė žmogus pilku apsiaustu ir eilinį kartą prisiminė save, savo kelią bei istoriją. Savo kančią, savo skausmą, savo širdgėlą. Tą akimirką jo veidas persimainė: akys ūmai tapo neįtikėtinai liūdnos, o lūpos, it bandydamos joms prieštarauti, susirietė į pašaipų šypsnį. Tai būta ypatingos išraiškos: išraiškos būtybės, kur su kančia žvelgia į šį pasaulį, liūdi dėl jo, bet kartu, stengdamasi galutinai nepaskęsti tyruose širdgėlos vandenyse, šaiposi, niekina pati save ir visa aplinkui.
Po minutėlės vyras tekinas perbėgo gatvę, prieš tai dėl viso pikto dar pašnairavęs į kairę ir į dešinę, nors šviesoforas anapus kelio pergalingai žiburiavo žalsva akute; be to artėjančio gaudesio nesigirdėjo.
Atsidūręs prie apleistojo namo, žmogus pilku apsiaustu visai sutriko. Mat pasirodė, jog rūdimis apkloti varteliai užrakinti: apie tai bylojo masyvi metalinė spyna, atgrasiai pasitikusi vyriškio bandymą įsigauti kieman.
- Na, tikriausiai taip ir turi būti... – sumurmėjo keistuolis. Kelissyk subarbino pirštais į didžiulę spyną ir atsiduso. Reikėjo kažką sumąstyti. Aišku, galvon jau šovė vienas būdas patekti vidun, bet...
- Bet seniai nesu to daręs ir tokiam skystablauzdžiui kaip aš neverta tikėtis sėkmės, - pats sau priminė pilkaapsiaustis. Tačiau pamišėliškam (tinkamesnio epiteto žmogus nesurado) poelgiui vis dėlto pasiryžo. Tad atsitraukė kelis metrus atgal, prie pat asfaltuoto tako pakraščio, pasitrynė delnus, paskui uždėjo dešinįjį ant pilkosios skrybėlės, kad šios nenupūstų vėjas, ir įsibėgėjęs šoko.
Prieš aprašant šuolį, manau, verta pažymėti, jog namą juosianti tvora buvo ne koks darniai išstatytų medinių lentų eskadronas, per kurį kabarotis – vienas malonumas, o šalta, vielinė, beveik dviejų metrų aukščio užtvara, šen bei ten „pasipuošusi“ kažkokiais spygliais ir jau rūdijančiomis, bet akivaizdžiai aštriomis geležtėmis: tarytum kieme stovėtų ne senas visų pamirštas namukas, o akylai saugomas Herr Adolfo bunkeris. Numanu, jei bandytum perlipti, tai arba susiplėšytum kelnes bei marškinius, arba kartu su šiais rūbais netektum ir nemažo ploto odos; prie namelio durų atsidurtum kruvinas ir pusnuogis kaip „džentelmenas“ iš Delakrua „Barikadų“. Jei apskritai atsidurtum...
Ir vis dėlto, nepaisant visų minėtų baisybių, pilkasis apsiaustas pasuko beprotiškiausiu keliu: jis šoko per kelių metrų aukščio tvorą – kliūtį, kurią Ponas Dievas nebuvo įrašęs į eilinio homo sapiens šuolių lentelę.
Kojos atsistūmė nuo žemės ir it spyruoklės švystelėjo aukštyn visą kūną: žmogus pilku apsiaustu ėmė judėti rizikinga parabole, kurios viršūnė, suprantama, tiesiog privalėjo būti aukščiau pačios užtvaros. Antraip tektų pažinti rūdijančių spyglių draugiją.
Penkiasdešimt centimetrų... metras...
Vyras smarkėliau sulenkė kelius ir delnu dar tvirčiau prispaudė pilkąją skrybėlę prie pakaušio.
Pusantro metro... šimtas septyniasdešimt penki centimetrai...
Apsiaustas, pagautas vėjo gūsio, suplevėsavo kaip vėliava; ėmė raitytis lyg jūros banga, apnuogindamas savo savininko marškinėtą nugarą.
Du metrai!.. Du metrai dešimt centimetrų!
Pagaliau! Tiesa, kairiojo bato apačia mažumėle kliudė vieną iš tvoros viršuje grėsmingai styrančių geležčių, bet tai tebuvo nereikšmingas metalo slystelėjimas per apavo padą. Tik tiek. Galu gale, pasiekus parabolės viršūnę, tapo aišku, jog beprotiškasis šuolis, kaip bebūtų neįtikėtina, pasibaigs sėkmingai.
Bum!
Vyras nusileido ant neaukštos žolės anapus tvoros ir kaipmat sulinko, kumščiais įsirėmęs į žemę. Paskui atsistojo, atsainiai pasitaisė savo platų pilką rūbą ir, trindamas delnus į baltas kelnes, apsižvalgė aplink.
Jis buvo atsidūręs mažyčiame kiemelyje – netvarkingame bei neprižiūrėtame. Šen bei ten mėtėsi kažkokios geležėlės, vamzdžiai, rūdijančio metalo skeveldros: daiktai tokie nevertingi, kad ir išmesti tingu. Netoliese, tiesą sakant, visai prie pat atvykėlio kojų, gulėjo plačiai išsižiojusi juodos gumos elipsė – plyšusi dviračio padanga. O štai dar toliau - geležinis lankas, žolėj pasislėpęs. Kažin kiek laiko šiems senbuviams? ..
Priešais, vos už poros žingsnių, – pats namelis.
- Hm, geriau nei galvojau, - tyliai numykė pilkasis apsiaustas, darsyk žvilgsniu klaidžiodamas po savo būsimas valdas. – Bet neverta gaišt...
Vyriškis jau žengė artyn prie laukujų durų, jau kone uždėjo delną ant varinės rankenos... Kai staiga kaprizingai sucypė seni vyriai ir durys pačios su trenksmu atsivėrė, o jų kraštas vos nesutrėškė keistuoliui nosies – ačiū Dievui, nelaimėlis spėjo laiku šoktelti atgal.
- Ką jūs čia darote?! Ką jūs čia darote?! Jums čia negalima! – pasigirdo isteriškas šauksmas anapus slenksčio ir į kiemą, pašėlusiai mostaguodamas rankomis, įsiveržė putlus kostiumuotas žmogutis sukaitusiu nuo pykčio veidu.
- Iš kur jūs? Kaip čia patekote? Šalin! Šalin! – nesustodamas rėkė rubuilis ant žmogaus pilku apsiaustu, lyg šis būtų buvęs purvinas bei nepageidaujamas valkata, stebuklingu būdu persiropštęs per užtvarą ir nuvirtęs kiemelin. 
- Atleiskite, - apstulbęs ir kartu suirzęs tarė atvykėlis. – Bet, tikriausiai šis klausimas turėtų nuskambėti iš mano lūpų... Ir tikrai, - jis iš padilbų pašnairavo į kostiumuotąjį. – Ką gi čia veikiate? Man buvo pažadėta, jog atvykęs rasiu vien „peace and quiet“.
  Tai išgirdęs, mažasis žmogelis, rodos, dar labiau įtūžo.
- Šalin! Šalin! – klykė jis. – Arba tuoj pat iškviesiu policiją. Dievaži, tikrai iškviesiu, kvailas jūs žmogau! Tada žinosit, kaip po svetimus namus landžioti. Pamatysit, pareigūnai jūs greitai sutvarkys – šilkinis būsit!
Jis minutėlei nutilo ir pergalingai pasižiūrėjo į pilkąjį apsiaustą, tarytum norėdamas patyrinėti nepažįstamojo veidą, įžvelgti, kokią reakciją sukėlė toks baisus grasinimas. Tačiau, storulio apmaudui, atvykėlis tik pašaipiai prunkštelėjo.
- Cha! – tarė jis. – Matau, reikėtų jums išaiškint kelis svarbius dalykus. Visų pirma, nešaukite – tatai kenkia jūsų plaučiams. Visų antra, nenaudokite Viešpaties vardo be reikalo. Patikėkite, pastaruoju metu sutinku tiek žmonių, besivaikančių šios nuvalkiotos mados, kad tiesiog vemt verčia. Che, o vėliau jie dar skundžiasi, jog tosteris sugedo arba partneris suplėšė brangius apatinius.
Kostiumuotasis nustėro – tokio atsako į, jo nuomone, itin rimtą įspėjimą nė už ką nesitikėjo.
- Galiausiai, - ramiai tęsė įsiveržėlis. – Drįsiu pastebėti, jog čia  m a n o  namas, mano teritorija ir policijos pagalbos reikėtų ne kam kitam, o jums. Nagi pats pagalvokit: kurgi tai matyta, jog atvykęs į ką tik nupirktą būstą, randi dar ant tavęs šaukiantį žmogėną. Cha! Čia, matyt, kažkokia pavasarinė nuolaida, nemokamas priedas... Ar taip suprast?
Storulio akys netikėtai sužibo – juose pasirodė miglotas suvokimas, o gal tiesiog nujautimas. Rodos, kostiumuotasis pagaliau ėmė suprasti, jog vyras priešais jį tikriausiai ne šiaip koks atklydėlis, atsidūręs draudžiamoje teritorijoje, o žmogus, rasi turintis visas teises čia lankytis ir būti, kiek tik širdis geidžia.
- O jei jau jums taip įdomu, - toliau šnekėjo pilkasis apsiaustas. – Tai su savimi turiu visus dokumentus, įrodančius mano, šio namo savininko, teises. Va, palaukit šiek tiek. Turėtų būti... hm... gal šioje?
Ir jis ėmė raustis plačiose savo apsiausto kišenėse, kaži ko ieškodamas, kaži ką norėdamas ištraukti ir storuliui parodyti. Ant žemės iš pilkojo rūbo klosčių it iš gausybės rago kaipmat pasipylė visokių niekučių lietus: saldainių popiergaliai, purvinos nosinaitės ir įvairaus dydžio bei vertės monetos.
- Vėliau sutvarkysiu, vėliau susirankiosiu... – lyg teisindamasis dėl neregėtos betvarkės burbėjo keistuolis. Galų gale, prasiveržęs pro nemažą susikaupusių ir nežinia kodėl dar neišmestų šiukšlelių sluoksnį, vyriškis atrado tai, ko ieškojo, ir po sekundės jo rankoje atsirado keli popieriaus lapai: tokie sulamdyti ir dar balažin kuo ištepti, jog nė už aukso veršį nepatikėtum, jog čia – nepaprastai svarbūs ir vertingi dokumentai.
- Na štai, - tarė netikėtai pralinksmėjęs bei sušvelnėjęs atvykėlis. – Cha! O aš jau maniau, kad buvau kažkur palikęs, netgi pametęs. Na va, imkite, žvilgtelkite, - ir įbruko sulamdytus, visaip susuktus ir aptepliotus popierius apstulbusiam rubuiliui. – Nagi, pasižiūrėkite, pasižiūrėkite, mielasai – tenai turėtų būti parašyta. Oi, beje, kad nepamirščiau: atleiskite man, sumautam idiotui, kad taip... porą šiurkščių žodelių jums tarstelėjau. Cha! Išsprūdo. Rodos, tai Niujorkas, siurbėlė prakeikta, mane paveikė. O kai mane kas taip paveikia, imu nesivaldyti ir tada jau kliūna aplinkiniams. Cha cha! Na ir idiotas...
- Ne, ne, ne, - skubiai atsakė putlusis žmogeliukas, tyrinėdamas jam įteiktus dokumentus ir kartu stebėdamasis permaininga pašnekovo nuotaika („Tai piktas, tai linksmas, tai nesuprasi koks. Apibara, o po sekundėlės jau teisinasi... Matyt, vargšelis neseniai išgyveno kažkokią tragediją – kaži koks suirzęs, nervingas atrodo“). – Nereikia atsiprašinėti... eee.. Pone Bezuchovai? – jis įsmeigė tiriamą žvilgsnį į keistuolį, o akyse tuo metu atsirado dar daugiau nuostabos – lyg vyras negalėtų patikėti, jog šių vertingų dokumentų savininkas buvo ta pasileidusi, netvarkinga būtybė atsirišusiais batraiščiais, nekantriai mindžikuojanti priešais.
- Tas pats, - šyptelėjęs patvirtino atvykėlis. – O jūs, be abejo, esate...
- Rudolfas Keleris, - skubėjo prisistatyti kostiumuotasis, jau dirbtiniai bei nuolankiai išsišiepęs. – Pardavėjas. Rodos, su jūsų agentu buvau šnekėjęs telefonu, pone Bezuchovai.
- Taip, - atsakė pilkasis apsiaustas skubomis spūsteldamas putnią rankutę, ištiestą jam. – Buvote, buvote. Ir telefonu, ir paštu visokiu... Hm, todėl man ir keista, jog jūs čia. Juk, sakau, namą nupirkau: pinigus išsiunčiau, dokumentus per agentą gavau... antai tamsta laikote juos savo rankoj... Tai koks galų gale reikalas, a?
- Na kaipgi, pone Bezuchovai? – Keleris mėgino vaizduoti demonstratyviai ir kartu mandagiai nustebusį: tai, žinia, įprasta teisininkų, pardavėjų ir kitokių tarnautojų kaukė, su kuria jie pasitinka itin nesupratingus klientus. – O kaipgi pirkimo – pardavimo sutartis?
- Nieko sau! Pirkimo – pardavimo sutartis?!
Keistasis Bezuchovas siaubingai sutriko, išgirdęs, jog egzistuoja dar kažkokia pirkimo – pardavimo sutartis. Matėsi, jog susitarimų ir visokių dokumentų antraštės vyrą erzino, net savotiškai baugino – kaip labai menkai šiuose reikaluose nusimanantį žmogų. Jis niekinamai nusivaipė ir tuojau pat padrikai, bet gan šaipūniškai ėmė šnekėti apie šio pasaulio „riedėjimą pakalnėn“ ir „ marias nereikalingų popiergalių, kurie tapo žmonių likimais“.
- Anksčiau kardavosi, kai prarasdavo artimuosius. Dabar kariasi, kai katinas sudrasko dokumentą, - kalbėjo keistuolis.
- Bet pirkimo – pardavimo sutartis būtina, - Keleris bandė ginčytis.
- Chi, tokia pat būtina kaip begemotui antra uodega. Ar ne? 
Galiausiai, išrėžęs viską, ką mano šia tema, Bezuchovas staiga vėl netikėtai atsileido: ėmė atsiprašinėti Rudolfo Kelerio už piktą liežuvį ir, irzliai nusijuokęs, eilinį kartą išvadino save idiotu. O storulis tuo tarpu sumetė, kad turi reikalų su žmogumi, kurio nuotaika labai dinamiška ir apskritai nenuspėjama. „ Dievaži, su šituo reikia atsargiau, “ – pagalvojo jis. – „Tikrai atsargiau. Tokie dažniausiai viską ir sumauna. Nors, tiesą sakant, panašaus per savo karjerą dar nebuvau sutikęs. Koks nervingas vyrukas... O gal čia dėl to, jog pradžioje jį taip apšaukiau?.. “ Ir Keleris suvokė, kad kaip ten bebūtų, šiuo metu jis labiausiai geidžia kuo greitesnės bendravimo su ponu Bezuchovu pabaigos.
- Taigi, gal užeitumėt vidun? – nutaisęs maldaute maldaujančią miną išspaudė Keleris. – Pasirašysit pirkimo – pardavimo sutartį, galėsime paspausti rankas ir... baigsime reikalą. Notaras jau laukia – visą pusvalandį čia sėdi. Jam irgi ne pyragai.
- Na žinoma, - karčiai šyptelėjo Bezuchovas. – Man pačiam atsibodo šitos kvailos šnekos. Ramybės, tik ramybės! Štai ko man, o, beje, ir visam pasauliui šiuo metu trūksta, - vyras pasižiūrėjo į pilką, lietumi grasinantį dangų ir niauriai atsiduso. - Žinokite, esu baisus antropofobas ir nemėgstu žmonių... eee, norėjau pasakyti, minios. Todėl atsipūsti šiam jaukiam namuke mėnesį kitą – būtų puikus vaistas nuo depresijos... Ehė, koks beviltiškai nuvalkiotas žodis!
Bezuchovas vikriai apsisuko ir jau žengė prie namelio slenksčio, bet likus pusei metro ligi durų, ūmai atsigręžė į jį sekantį Kelerį.
- Beje, - tarė priekaištaujančiu balsu. – Galėjote ir duris atidaryti, manęs belaukdami... ir apskritai kam šita prieštankinė barikada, kur apjuosėt būstą? Juk „Tigrai“ ir „Panteros“ gatvėmis nevažinėja.
Šįkart Keleris jau nesugebėjo paslėpti nustebimo – sustojo, it kojos butų įkastos į žemę, ir išpūtė akis.
- Pone Bezuchovai, - iš lėto tarė jis. – O juk dar Rusijoje gyvendamas pats buvote per sav agentą tvorą pastatyt užsakęs. Ir jokią ne kitą, o būtent tokią – militaristinės užtvaros imitaciją.
- Nejaugi? – nustebo keistuolis.
- Kaip mane gyvą matot, pone.
Bezuchovas priglaudė kumštį prie lūpų ir minutėlę taip stovėjo, žvilgsnį įrėmęs į vieną, matyt, jam visiškai nereikšmingą tašką. Bet koks žmogus turi savo „mąstytojo pozą“. O Bezuchovo buvo ši. 
- Eureka! – staiga suriko. – Jūsų teisybė. Tikrai buvau! Čia gi kad manęs tas Astar... Et, tiek jau to. Žodžiu, nelemtas užsimiršimas -  mea culpa! Bet va vartelius galėjote atidaryti.
Keleris, rodos, dar labiau sumišo – net išsižiojo.
- O kam iš anksto atidaryti vartelius, – apstulbęs paklausė. – Jei prie šių yra skambutis? Žinot, toks juodas mygtukas. Galėjote paspausti ir mes išgirstumėme…
- Eee... – Bezuchovas nejaukiai numykė. Jis atsiminė iš tikrųjų visai nepasižiūrėjęs, ar yra šalia durų koks skambutis – tik spyną išvydęs ir iškart karštakošiškai užtvarą šuoliu įveikt nusprendęs.
Staiga žmogui pilku apsiaustu pasidarė šiek tiek nejauku prieš storąjį Kelerį – o jei dar klausinėt pradėsiąs?
-  Mygtukas buvo iš dešinės pusės, reikėjo tik ranką ištiesti... 
- Gerai gerai, - nekantriai pertraukė Bezuchovas, staiga panorėjęs užkirsti kelią tolesniems aiškinimams. – Tikriausiai nepastebėjau... Nagi, jau eikime tos jūsų nelemtos sutarties pasirašyti.
- Tai kaipgi jūs tada patekote vidun? – storulis vis dėlto negalėjo atsistebėti.
Į tai pilkasis apsiaustas jau nieko neatsakė, tik ranka numojo. Paskui žengė pro duris.
- Dievaži, pone Bezuchovai, jūs keistas žmogus, - pats sau tyliai sušnibždėjo Rudolfas Keleris.