Laiku ir vietoj,
Mėšlavežio pradžioj,
Sinkūnuose, pas ūkininką Rimkų
Krūva kieme turėjo (gal įgavo?)
Prasmę.
Nebeminint ir to, kad forma - piramidės,
(Pats Rimkus to, atrodo, nenorėjo)
Vidum, kvapu ir krebždesiu,
Kitaip pasakius,
Pamatyt galėjai jos tūrinio ir formos santykyje
Esmę.
Albinas - pusbrolis herojaus
(mokytas, apie Egiptą daug paskaitęs)
Iš viso “buketo” atskirti esminius kvapus gebėjo,
Krebždesius viduj girdėjo ir suprato, kad meilė moteriai
(taip pat ir knygai)
Nelauktai ateina, ilgokai tęsiasi ir … baigias.
Tik noras valgyt viskam pasibaigus
Nepraeina.
… Dar sakė, kad karai dėl to sukyla.
Rimkus (pradžia! Minėjau, - ryt į laukus reikėjo)
Jau gailėjos su mokytu pradėjęs durną kalbą ir,
Kad ne, tiesiog, į priekabą, - kieme, gerai nepagalvojęs, sukrovė
Šitiek šūdo.
Aš ir pats nesuprantu, kas tam Rimkui pasidarė - nusikeikė ant galo prieš šventą mėšlavežio aktą. Gal pervargo, gal susinervuojo, kad darbas nepavyko (antrą kartą reiks mėšlą krauti), kad pčiam vienam reikia viską daryti ir dar galvoti. O gal, nors ir nemokytas bŪdamas, nujaučia, kad, jei duonos pritrūks, susibars mokyti su savo bobom, karą sukels. Tada Rimkui reikės ir kariauti eiti ( už Tėvynę) ir duoną pačiam auginti ir mėšlą krauti. Sunku žmogui, tai ir keikiasi. GErai dar, kad negeria.
No mon, kāp kaima muotrėškā, vėsā nieka. Ė ta pilosuopėjė so muokytuojo — ėr nieka tuokė. Tik riež ausi ė, ruoduos, miešlou vėsā nepritink paskutinis žuodis. Kaima žmuogos i tus dalykus veiz skirtingā. Atsėmėno, ka sisem bolvės, miešla kvaps laukūs liuob būs, kap pavasarė pranašos. Tēp nieks nepasakīs aple paskutini eiliaus žuodi. Ons somėnkėn eili.