Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nematoma
Sibilės kasdienis gyvenimas teka tolygia vaga ir kasdien vis toks pat. Septintą valandą suskamba jos žadintuvas. Penkias minutes pakovojusi su miegu, kuris nieku būdu nenori jos paleisti iš savo gniaužtų, ji susitaiko su mintimi, kad keltis vis vien reikės ir prisiverčia atsikelti. Atsikėlusi užkaičia arbatinį, o kol vanduo užverda, spėja nusiprausti, susisupti į jai gerokai per didelį minkštą frotinį chalatą ir susitepti sumuštinį arba šliūkštelti pieno ant javainių. Puodelis arbatos ir sumuštinis ar sauja javainių su pienu yra viskas, ką Sibilė pajėgia pasigaminti pusryčiams. Siurbčiodama arbatą visuomet perverčia tos dienos laikraštį, nepamiršdama perskaityti horoskopo ir tuoj pat save patikinti, kad tai visiški niekai ir ji tuo netikinti nė per nago juodymą. Tada suplauna indus, greitai įsliuogia į drabužius – dažniausiai džinsus ir megztuką – pasiima rankinę, užrakina duris ir palaikiu Pežo rieda į darbą. Tiksliau, ne rieda, o lekia it akis išdegusi, ir ne todėl, kad darbas yra svarbi jos gyvenimo dalis ir Sibilė jį mėgsta, o todėl, kad nori nušluostyti nosį vyriokams, manantiems, jog moterys važinėja tik pirmąja eismo juosta ir niekad neviršija greičio. Važiuodama, kelią ji stebėdavo per tarpą tarp prietaisų skydelio ir vairo, bet tai netrukdė jai laviruoti manevringą mašinytę miesto kamščiuose.
Ir darbe kasdien vis tas pats – dirba nepakeldama galvos iki pietų, tuomet suvalgo kuklius pietus – jogurto indelį ar bananą – arba išbėga papietauti į gretimais esančią užkandinę. Ten niekas su ja nesisveikina ir elgiasi taip, lyg matytų pirmą kartą, nors čia ji bent du kartus per savaitę pietauja trejus pastaruosius metus.
Net ir dabar Sibilė kartais nusistebi, kokia gali būti nematoma, nepastebima ir neįsimintina, nors šiaip jau spėjo priprasti, kad žmonės dažnai elgiasi taip, lyg jos išvis nebūtų. Pavyzdžiui, autobuse (kuriuo tenka pasivažinėti, kai senutėlis Pežo „sustreikuoja“) žmonės tiesia ranką jai virš galvos, perbraukdami per pakaušį, atsižymėti bilieto arba stukteli su alkūne ir toliau romiai stovi, lyg būtų trinktelėję ne gyvam žmogui, o kokiam ranktūriui.
Popiet vėl dirba nepakeldama galvos, o po darbo ir vėl sėda į senutėlį Pežo (et, seniai laikas pakeisti amortizatorius, nes važiuodama jaučiasi lyg sėdėtų ant taburetės). Jei nereikia važiuoti į parduotuvę, lekia tiesiai namo. Namie įsijungia televizorių – daugiau iš įpročio nei norėdama ką nors pažiūrėti. Politikų pasisakymai prie apvalaus, stačiakampio, trikampio ar dar galai žino kokio stalo, kriminalai, apie kuriuos rimtu balsu pasakoja pečiuitas laidos vedėjas, paviešinamos žmonių gyvenimo istorijos su pagraudenimais bei pokalbių šou jos nedomina.
Pati to net nepajusdama Sibilinė sukremta  ką nors vakarienei. Vėliau, negalėdama užmigti ir gulėdama atmerktomis akimis, pagalvoja nė neatsimenanti, ką valgiusi. Taip slenka jos dienos, savaitės, mėnesiai, kruopščiai braukomi virtuvėje ant sienos kabančiame kalendoriuje su Gustavo Klimto reprodukcijomis. Šį mėnesį tai „Bučinys“. Nereikia niekur eiti – niekas nekviečia ir nelaukia, tad savaitgaliais Sibilė slankioja po namus iš kampo į kampą. Jei oras geras, kartais važiuoja į miestą, vaikšto viena gatvėmis, baugščiai žvalgosi į vitrinose atsispindintį menką siluetą, žirgliojantį gerokai per dideliais žingsniais. Iš badilbų stebi lauko kavinėse sėdinčius ir šnekančius žmones. Susiranda ir ji nuošalų staliuką vienoje iš kuklių kavinaičių, papietauja, išgeria arbatos ar kavos. Kai mano galinti leisti sau šį tą daugiau, užsisako taurę vyno ir, lėtai, pasimėgaudama gurkšnodama, skaito žurnalą ar knygą. Grįžus namo tampa dar nykiau, laikas slenka dar lėčiau, ir Sibilė, norėdama sutrumpinti šias vienatvės valandas, imasi tvaryti kambarį, o kartais tiesiog guli ant lovos ir svajoja.
Sibilė gyvena ne viena. Ne, ji neturi įsivaizduojamo draugo ir jos asmenybė nesusidvejinusi. Neturi ji ir katino ar jūrų kiaulytės. Sibilė dviejų kambarių butelyje gyvena su mama. Deja, atrodo, kad jos gyvena skirtinguose matavimuose, pasauliuose, o gal prasilenkia laike. Mama niekad netryško energija ir nerodė noro bendrauti. Ji visą gyvenimą sunkiai ir daug dirbo, kad Sibilė būtų pakankamai materialiai aprūpinta – turėtų stogą virš galvos, pavalgyti, apsirengti... Jiedvi su mama niekad nebuvo artimos, nepasipasakodavo viena kitai savo džiaugsmų ir bėdų. Sibilė motiną suprato, tik buvo apmaudu, kad toji nerodė jokių šiltų jausmų. Taip, motina mylėjo dukrą, savaip.
Vienintelis dalykas, kuriam Sibilės mama, ją auklėdama skyrė pakankamai laiko, buvo lyg mantra kasdien kartojamas pamokymas: turi mokytis, nes gyvenime turėsi tik tą, ką pati pasieksi, atmink, niekam nebūsi nereikalinga, niekas tavim nesirūpins; turi mokytis, nes fizinį darbą dirbti tu per silpna. Ilgainiui Sibilė pati suprato (ar buvo įtikinta), kad ji nyki, tyli, neįdomi būtybė. Klasiokai jos nė nepastebėdavo ar dėdavosi nepastebį, klasiokės dažniausiai ignoruodavo. Baigusi mokyklą ji dar buvo nėkart nebučiuota, nėkart nešokusi, neragavusi stipresnio nei vynas alkoholinio gėrimo. Ji nežinojo, kas yra meilė, nė nemanė galinti būti verta bent kruopelytės meilės ir manė nesugebanti mylėti. Kita vertus, Sibilė žinojo, kas yra nuoskauda, neviltis, liūdesys, vienatvė. Žinojo, kad žmogus gali būti nematomas. Juk ji pati buvo nematoma. Tiems patiems klasiokams, per visus bendro mokymosi metus nepakvietusiems jos nė į vieną vakarėlį. Visuomeniniu transportu važinėjantiems keleiviams, mindžiojantiems jai kojas, alkūnėmis skaudžiai bedantiems į šoną ar trinktelintiems per pakaušį ir nė nemanantiems atsiprašyti.
Vis tokia pat nematoma Sibilė baigė studijas aukštojoje mokykloje. Atspėkite, kokią profesiją ji pasirinko. Ne, ne bibliotekininkystę – pačią tinkamiausią tokiai nykuolei kaip ji, nors būtent tokią ateitį jai numatė mama, ne itin subtiliai užsimindavusi, kad jai ten vieta. Ji įstojo į vokiečių kalbą. Keista, bet beveik nematoma ji baigė ir universitetą ir darbą susirado.
Klientai beveik niekad nepastebėdavo jos, sėdinčios už gremėzdiškos elektrinės spausdinimo mašinėlės (ką jau ten „mašinėlė“ – visa mašina). Ir net kai mašinėlę pakeitė kompiuteris, į kampe sėdinčią smulkutę mergaičiukę retai kas atkreipdavo dėmesį, mat iš už ekrano matėsi tik kuokštas nepaklusnių plaukų. Nepastebi ir dabar, nors nuo kliento Sibilę skiria tik nedidukas plokščiaekranis vaizduoklis.
Keisčiausia yra tai, kad retkarčiais Sibilė jaučiasi jauna, žavi ir veikli – visai kaip „Cosmo“ mergina. Jai tik 28 metai, vilkėdama specialiai jai siūtais kostiumėliais ir avėdama aukštakulniais (kad juos kur galas, kaip nepatogu!) atrodo išties neblogai ir jau šiek tiek daugiau metus ji yra nedidelės, bet sėkmingai dirbančios įmonės savininkė.
Paradoksas, bet ji vis dar nematoma. Tiesiog dar ne laikas, bet jau greitai…
2005-06-06 10:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-07 21:45
Fatal Error
Taip lengvai skaitomas, kaip saldaini praryti. Bet tenka pripazinti kad nuobodus. Bet jei tai pirmas blynas galima ji prisvilinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-06 23:34
Danas Užupis
Jei teisingai suprantu, tai pirmas autorės kurinys.  Labiausiai man šioje prozoje  suprantamas stiliaus paprastumas ir aprašytos situacijos realumas. Stiliaus klaidas nesunku pataisyti po fantomo recenzijų... ir gaunasi vienas rimačiausių šios dienos kūrinių. Tai, žinoma, tik mano, neišprususio skaitytojo, nuomonė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-06 12:17
_I_
_I_
(...) nieku būdu (...)
(...) kad keltis vis vien reikės ir prisiverčia atsikelti. Atsikėlusi užkaičia arbatinį, (...)
(...) lėtai, pasimėgaudama gurkšnodama, skaito (...)
klasiokas/ė
Ji įstojo į vokiečių kalbą. Reikėjo parašyti, ji įsistojo į vokiečių kalbą. =)
Kūrinio stilius abejotinos kokybė. Pavyzdžiai (nors tikrai ne visi) išvardinti aukščiau. Be to, tekstas nuobodus, nykus ir perkrautas nereikšmingomis (net labai) detalėmis. Pavyzdžiui, kam vardinti ką ta Sibilė valgė pusryčiams, pietums, pavakariams, naktipiečiams ir t.t. Bet čia ne vien maisto produktų vardijimas užkliuvo. Šiaip, persistengta su aprašymais. Jie per daug detalūs kartais.
Pati pabaiga man liko kažkokia paslaptimi. Buvo pasakojama koks tas Sibilės gyvenimas nykus ir pilkas ir bax, ji jau firmos savininkė. Tai ten buvo priešistorė, o pabaigoje jau esama situacija. Kažkaip neturi ryšio šie epizodai.
Antra vertus, galiu pagirti už tai, kad nėra begalės pfiliosiofinių skiedalų darbe. Už tai aplodismentai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-06 11:33
ŽivilėZab
dzieve kaip tai Sibilei reikia permainų. taip gyvent negalima!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą