Antiochijos istorijos

Kas aš esu? Nežinau. Anksčiau vadinausi Markas Liucijus Feronas, tačiau šis vardas jau seniai miręs kaip ir žmogus, kuris jį nešiojo. Kas aš dabar? Pabaisa: turiu čiuptuvus, vadinamus grandinėmis, kurie jau priaugo prie mano kūno, mano nugara mūrinė, mano antkrūtinis – stiprios geležinės grotos, o pėdos mano suplūktos iš molio kaip ir kalėjimo grindys.
    Jau nebežinau, kiek laiko tupiu šioje skylėje. Pamečiau netgi metų skaičių, o ką jau kalbėti apie mėnesius! Kartais man rodosi, jog esu čia visą amžinybę ir, pažvelgęs į ats-pindį veidrodyje, nebepažinčiau savęs.
    Už ką čia atsidūriau? Neįsivaizduoju, nes tai, kuo mane kaltina, absurdiška – esą aš, poetas, norėjęs nužudyti cezarį ir užgrobti jo valdžią. Visuomet žinojau, kad Oktavianas bailys, juk netgi per paskutinį mudviejų susitikimą po toga dėvėjo grandijų šarvus, lyg aš būčiau koks nuožmus karvedys, o ne poetas, kurio eilės negali nei naikinti, nei gydyti. Tačiau nemaniau, kad jis taip išsigąs, jog už kelis eilėraščius, kuriuose tik švelniai pa-kritikavau jo dieviškumą, įkiš mane į šitą tamsią skylę neribotam laikui.
    Jis manęs nenužudė, nes, matyt, nuo paskutinių didelių proskripcijų, kurias rašė kartu su Marku Antonijum, laikai žymiai sušvelnėjo. Turėčiau būti dėkingas už šią malonę, ta-čiau netgi ją jau daugsyk prakeikiau.
      Dabar man turėtų būti keturiasdešimt devyneri metai, taigi aš jau senis, ir tiesiog ste-bėtina, kaip šitiek laiko išgyvenau čia, kur sienos visuomet drėgnos, grindimis laksto vi-sos įmanomos šlykštynės, o valgyti duoda benamių šunų ėdalą. Keistas dalykas, gyvenda-mas laisvėje buvau jautrus ir dažnai sirgdavau, o kalėjime kasdien darausi vis stipresnis ir atsparesnis, tvirtėja tiek mano kūnas, tiek protas. Galbūt taip yra dėl to, jog mano žemoji esatis beprotiškai trokšta gyventi, nors tas gyvenimas man ir neteikia jokio džiaugsmo.
    Kadaise turėjau daugybę draugų, mat buvau atviras ir mėgstąs bendrauti, tačiau nuo pat savo įkalinimo pradžios nemačiau nė vieno jų veido, gal jiems neleidžiama su manim matytis, o galbūt jie nė nebando to padaryti. Dažnai susimąstau apie juos – kalėjime lieka daugybė laiko apmąstymams – ir, žvelgdamas į jų visumą bei kiekvieną atskirai, pama-tau, kad turėjau gal kokius penkis gerus draugus, tikiuosi, jie tokie ir tebėra, o visi kiti – tik atsitiktiniai pažįstami.
    Aš – Markas Liucijus Feronas, tačiau kai akmeninės vienutės tyloje ištariu šiuos žo-džius, jie nuskamba taip, tarsi niekad nebūčiau jų girdėjęs. Bet aš vis tiek prisiverčiu juos kartoti, kaip ir tai, jog esu poetas, nes jaučiu, kad privalau neužmiršti to, kas buvau, ir iš-laikyti savo sielą nesuteptą. Galbūt to ir norėjo didysis cezaris mane čia įkalindamas, palaužti, paversti gyvuliu (mano namuose šunys gyvendavo geriau ir švariau negu aš da-bar) ir priversti mane užmiršti savo paties eiles, kurios kažkam kažkada pasirodė maiš-tingos? O gal jis jau pamiršo mane galvodamas, jog esu seniai miręs? Tokiu atveju ne-vertėtų jo smerkti – valdovai paprastai turi daug svarbesnių reikalų nei tokio menko eilia-kalio kaip aš likimas.
    Apie ką dažniausiai galvoju? Ne apie karštą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Galvoju aš apie savo moterį, kuri, nelaimei, taip ir netapo mano žmona, ir apie kelius, kurie atvedė mane į šitą akmens tylą.

      Pirmąkart ją pamačiau Antiochijoje, kur buvau nuvykęs pailsėti nuo Romos triukšmo ir pasidžiaugti gyvenimu. Galėjau sau šitai leisti, mat buvau pakankamai turtingas ir tuo metu neturėjau jokio prie vienos vietos pririšančio užsiėmimo. Iš tikrųjų ten mėgavausi visais gyvenimo teikiamais malonumais: rengiau savo vasarnamyje prabangias puotas ir nuolat sukausi apie moteris, tačiau visų šių dalykų prasmė išnyko, vos tik pirmąkart iš-vydau Ją.
    Netgi dabar galėčiau nupasakoti, kokiais drabužiais ji buvo apsirengusi ir koks man pasirodė jos veidas.
    Vilkėjo ji paprastute ploniausios drobės tunika ir palijumi, viskas baltos spalvos, ir atrodė kaip gulbė ar balta vandens puta pajūry. Ji buvo Gracija žemiškos moters kūne, liekna ir grakšti, o Jos veido grožio negalėčiau nupasakoti, nors kiekvieną akimirką jis iš-kyla man prieš akis.
    Aš buvau dailus, vyras, patinkanti moterims, ir paprastai jų nesidrovėdavau, tačiau prie jos prieiti tąkart nedrįsau, tik stovėjau lyg įbestas ir negalėdamas ištarti nė žodžio žiūrėjau į ją. Kai dabar prisimenu save, ten stovintį, man atrodo, kad turėjau atrodyti labai juokingai stebeilydamasis į paprastą žemės moterį lyg berniūkštis, dar nepažinęs meilės ir niekad nevilkėjęs vyriško drabužio.
    Tik jai nuėjus, atgavau kalbos dovaną ir paklausiau savo draugą Terencijų, stovintį ša-limais, kas ji tokia, o jis ištarė žodžius, privertusius mane pažinti nusivylimą:
- Tai Mucijaus Flako, vietininko padėjėjo, žmona.
- O kuo ji vardu?
- Nesu tikras, bet man atrodo, kad ją vadina Valerija.
    Valerija!
    Štai dar vienas dalykas, kurio joks kalėjimas ir jokios grandinės neprivers užmiršti.
    Ji mane apkerėjo vieninteliu atsitiktinai mestu savo žvilgsniu. Tas kelias dienas, kai jos nemačiau, visi malonumai, kuriais iki šiol mėgaudavausi, man pasirodė tušti ir be-prasmiški. Nebetroškau nei puotų, nei žaidimų, nei lengvai prieinamų moterų, visą tą lai-ką tai šen, tai ten man prieš akis iškildavo jos veidas. Matydavau ją sidabriniuose stalo induose ir paveiksluose, ji žiūrėdavo iš brangakmenių vidaus, o jos plaukus žolės stiebų pavidalu plaikstė vėjas. Ar tai buvo aistra? Nemanau, greičiau jau meilė, tokia, kuri ap-lanko žmogų kelis ar vieną kartą gyvenime, o kartais būna ir taip, jog niekada nesužinai, kas tai yra pasmerkdamas savo sielą skursti.
    Negalėjau ramiai gyventi neišvydęs jos dar kartą, todėl, sugalvojęs kažkokį pretekstą, nuėjau į vietininko padėjėjo namus. Mucijus Flakas buvo nedidukas žmogutis, iš pažiūros menkysta, tačiau jo žodžiai ir žvilgsnis dvelkė kažkokia galinga dvasios jėga, kuri kiek pabuvus su juo pradėjo mane stebinti ir netgi šiek tiek išgąsdino. Vietininko padėjėjas pa-kvietė mane papietauti ir aš, savaime suprantama, sutikau tikėdamasis pamatyti Valeriją. Ji pietavo drauge su mumis, ir jeigu prieš tai buvau įsimylėjęs ją dėl jos išvaizdos, tai po pietų pamilau dukart karščiau dėl proto ir sielos. Nepasakyčiau, kad Valerija būtų sten-gusis dominuoti prie stalo, ne, ji elgėsi kaip dora moteris niekur nelįsdama į priekį, tačiau netgi šitaip sugebėjo nustelbti kitus pietautojus. Ta moteris dievino Ciceroną ir laikė jį daug vertesniu už visus kitus romėniškuosius filosofus, o į graikus ji net dėmesio ne-kreipė tvirtindama, kad joks graikas niekuomet negalėsiąs suprasti romėno ir atvirkščiai. Turiu prisipažinti, jog toks pažiūrų platumas ir originalumas padarė man didžiulį įspūdį, nes paprastai mūsų tautos moterys, net ir pačios kilmingiausios, negauna gilesnio išsi-lavinimo, o ką jau kalbėti apie bandymus pačioms kurti filosofiją. Ciceronas buvo ta te-ma, kurios reikėjo pradėti pokalbiui, ir mudu su Valerija gerokai įsikalbėjome. Pietums pasibaigus, kiti svečiai pradėjo skirstytis, ir greitai prie stalo likome tik mes trise. Flakas nesikišo į mūsų pokalbį, nors Valerija keliskart bandė jį įtraukti, ir tik tylėdamas klausėsi. Po kiek laiko atvyko pasiuntinys ir pakvietė jį pas vietininką, atseit, svarstyti kažkokių fi-nansinių klausimų. Paprašęs mane pasilikti jo namuose tol, kol sugrįšiąs, Flakas išėjo.
- Bet, Valerija, - pasakiau aš, - jūs negalite nuneigti, jog jei Ciceronas nebūtų kišęsis į po-litiką, galbūt dar ir šiandien būtų gyvas.
- Jūs jau vadinate mane Valerija?
- Mano susižavėjimas jūsų protu nepakenčia titulų.
- Na, ką gi, - pasakė ji išsiblaškiusiais judesiais pešiodama kaštoninių plaukų sruogą, - ka-dangi mes dabar vieni, leidžiu jums mane vadinti Valerija. Gal galėtumėt priminti, ko klausėte?
- Klausiau, ar jums neatrodo, kas gerbiamasis Markas Tulijus būtų gyvenęs ilgiau, jei ne-būtų užsiiminėjęs valstybės reikalais.
- Juk jį pasmerkė dėl kūrinių, - atkirto ji. - Tiesa, galbūt tie kūriniai nebuvo labai vertingi meniniu požiūriu, tačiau, bet kuriuo atveju, tai nebuvo politika.
- Tačiau net ir jūs turite pripažinti, kad jei būtų rašęs,, Bukolikas” kaip Vergilijus, tai ne-būtų niekam užkliuvęs.
- Kiekvieno žmogaus pareiga yra siekti gerovės žmonėms ir tėvynei, o kaip tai galima pa-daryti geriau nei einant į politiką? Kartais ir dori žmonės susilaukia nederamos mirties, tačiau ar tai turėtų ką nors atbaidyti nuo sekimo jų pavyzdžiu?
    Tąkart sutikau su ja, ir mūsų diskusija taip ir nevirto ginču. Mes dar apie šį bei tą pa-sikalbėjome, paskui sugrįžo Mucijus Flakas, ir aš, persimetęs su juo keliais žodžiais, išė-jau.

    Kartais pagalvoju, ar yra kas nors dar ironiškesnio už laikus, kuriuos dabar gyvename ir kurie neseniai praėjo. Oktavianas, kurį Ciceronas gynė teisme, atidavė šio dešinę ranką ir jau pražilusią galvą Markui Antonijui, kuriam vėliau paskelbė mirtiną karą. Jei nebū-čiau poetas, priverstas tikėti idealais, pasakyčiau, kad didžiausia Cicerono yda buvo jo gerumas, nes už šį mūsų laikais niekas nesusilaukia dėkingumo.
    Valerijos žodžiuose tąkart išgirdau lyg ir kokį užslėptą priekaištą, kad pats nebandau siekti kokių nors valstybinių pareigų ir gyvenu tik sau, nes kaip vietininko žmona, ji tu-rėjo bent šį tą žinoti apie mane. Iš tikrųjų, aš visada stengdavausi nesikišti į valstybės rei-kalus, nes prisimenu žodžius, kuriuos man senais laikais pasakė tėvas, pirmojo pilietinio karo dalyvis.,, Mano sūnau, - tarė jis, kai grįžau namo iš karo, kuriame koviausi Cezario pusėje, - mano sūnau, už ką gi tu kovoji? Už Cezarį? Prieš Pompėjų? Vienintelis dalykas, dėl kurio verta kovoti, yra Roma, o tuodu karvedžiai tai labai dažnai pamiršta. Kodėl galvoji, kad būtinai turi kautis vienoje ar kitoje pusėje? Argi Cezaris romėnas, o Pompėjus ne? Sūnau, pilietinius karus laimi tie, kurie juose nedalyvauja, nes jie turi tokią blogybę, kad jei tu kausiesi pralaimėjusiojo pusėje, tai laimėjusysis tave sunaikins, o jeigu laimėjusiojo, tai jis nejaus tau jokio dėkingumo. Žinau, ką sakau, nes aname kare koviausi Sulos pusėje ir vėliau buvau laimingas, kad tuomet nelindau jam į akis, nes laimėjęs jis sunaikino ne tik Marijaus šalininkus, bet ir didelę dalį savo rėmėjų bijodamas, kad šie nepavertų valdžios. Jei Roma tave pakvies kautis prieš išorės priešą, ir tu atsisakysi, tai aš tave prakeiksiu it tavęs išsižadėsiu, tačiau į pilietinius karus doram žmogui geriausia nesikišti. Jei nori tapti karvedžiu ar valstybės vyru, verčiau vyk į Rytus arba Galiją, kur Romai visada reikia nar-sių vyrų, bet nekovok prieš savo tautiečius. ”
      Nebuvau bailys ir nepaisydamas šios tėvo kalbos pasitraukiau iš karo, kol Cezariui neatnešė Pompėjaus galvos, tačiau tas įvykis galutinai atgrasė mane nuo bet kokios vals-tybinės veiklos. Buvau pakankamai turtingas, kad galėčiau gyventi ir netuštindamas vals-tybės iždo, todėl nusprendžiau varčiau tapti poetu, tačiau net ir taip, matyt, pasirinkau ne-tinkamą kelią, nes dabar pūvu kalėjime.