Aplink aukštą kalną plytėjo miestas. Jis buvo panašus ir nepanašus į kitus miestus. Panašus tuo, kad ir namai, ir gatvės tokios pat, ir žmonės dirbo tokius pat darbus, kaip ir kituose miestuose, ir vaikai ėjo į mokyklas, kaip ir kitų miestų vaikai. O nepanašus tuo, kad visi jo gyventojai augino Rūpesčių medžius. Augino įvairių įvairiausių veislių. Rūpesčių medžių kamienai ir lapai buvo pilki, lapai dideli, keturkampiai. Medžiai niekada nežydėdavo. Nors nežydėdavo, bet sėklas subrandindavo. Rūpesčių medžių sėklos buvo panašios į blizgančias metalines monetas, dėl kurių žmonės juos ir augino. Vieni medžiai subrandindavo daugiau sėklų, kiti mažiau, o derlius priklausydavo nuo veislės ir laistymo žmonių rūpesčiais.
Mažus kambarinius Rūpesčių medelius žmonės augino ant palangių, nors šie užstodavo šviesą, o didžiuosius, lauko Rūpesčių medžius, augino kiemuose, daržuose, skveruose, parkuose, žodžiu, ten, kur tik galėdavo pasodinti. Didesni augo medžiai tų, kurie rūpestingiau laistė savaisiais rūpesčiais. Per eilę metų lauke pasodintieji Rūpesčių medžiai užaugo tokie dideli, kad jų lapija uždengė net daugiaaukščius namus. Miestas paniro į pilką prieblandą po pilka lapija. Saulę pamiršo.
Žmonės susitikę kalbėdavosi tik apie Rūpesčių medžius, dovanodavo vieni kitiems tik Rūpesčių daigus, linkėdavo vieni kitiems tik sėkmingo laistymo, o populiariausios televizijos laidos - Rūpesčių medžių auginimas. Nuo tokio gyvenimo būdo, nuo rūpestingo Rūpesčių medžių laistymo rūpesčiais žmonės sulinko, apie lūpas susiklostė rūpesčių raukšlės. Taip gyveno tol, kol…
Vieną vasaros dieną staiga nukrito vieno Rūpesčių medžio, dengusio daugiaaukštį namą, lapai.
Sutvisko dangaus žydrynė!!!
Ir pradėjo eiti miestelio žmonės į tą vietą – vieni pasižiūrėti dangaus, antri sužinoti priežastį, dėl ko nukrito to Rūpesčio medžio lapai, kad, neduok Die, kitiems medžiams taip neatsitiktų. Vieni grožėjosi dangumi, debesimis, nes pamatė juos pirmą kartą, antri - pasilenkę vartė ir apžiūrinėjo nukritusius lapus. Nieko nerado, tik po nukritusiais pilkaisiais medžio lapais subolavo keli balti popieriaus lapai. Ant kiekvieno lapo buvo parašyta po vieną sakinį, kaip “Jus myli Evelina “, arba “Paulius visiems linki sveikatos “, arba “Daug daug džiaugsmo siunčia Jonukas “, arba “Lai visiems visiems būna gera. Ema”… Tačiau, o varge, kai kažkas netyčia priglaudė baltąjį lapą prie šalimais augusio Rūpesčių medžio pilko kamieno, šis sulinko, šakos sugulė ant žemės, lapai nukrito! Iš kur atsirado tie balti stebuklingi lapai?! Iš kur? Visų nuostabai, dangaus žydrynėje ėmė sūkuriuoti lėtai besileidžiantis baltas lapas. Kas juos mėto? Baltieji lapai mėtomi nuo kalno! Nutarė išsiaiškinti.
Ir išėjo susirūpinusiųjų grupė. Belipdami į kalną, žmonės pamiršo Rūpesčių medžius. Jie pirmą kartą tolumoje pamatė miškus ir laukus, pirmą kartą įkvėpė gaivaus oro, pirmą kartą pamatė skraidančius paukščius. Lipančiuosius svaigino ir aukštis, ir kvapai, jie net pamiršo, kur ir dėl ko lipa į kalną. Tik, kai pasimatė ant kalno stovintys rūmai, prisiminė.
Modernūs rūmai iš aliuminio, plastiko ir stiklo blizgėjo saulėje. Durų nebuvo, tik langai atverti. Prie kiekvieno lango sėdėjo po vaiką. Vaikai pro langus mėtė baltus lapus. Šie pamažu siūbuodami leidosi žemyn… Atėjusieji suprato, kad tai ir yra tie stebuklingieji lapai, naikinantys jų Rūpesčių medžius. Nuskubėjo artyn. Sudrausti. Kaip jie nustebo, atpažinę savo vaikus, kuriuos buvo palikę mieste, ten, apačioje…
Vaikai nustebusiems tėvams paaiškino, kad šie juos pamiršo, belaistydami savuosius Rūpesčių medžius. Pamiršo ir uždarė moderniuose Žinių rūmuose, kuriuose yra viskas, tik nėra durų pro kurias įeitų Tėvų Meilė…