ji vaikšto tyliai, be klaidų,
grakšti ir paprasta, sakytum,
bet kas iš to, jei ten ne tu.
bet kas iš to, jeigu nelygiai,
mes padalinom tai, ko neturėjom,
mes padalinom vienas kitą.
taip kaip pavasaris dalina vėją,
taip kaip ruduo dalina gelsvą rytą,
taip kaip laiškai dalina žmones,
į tuos kur gauna, tuos kur rašo,
o akmenys dalinas paskutinį vyno lašą.
tada nuo antakio ant antakio naktis
ir per vėlu - jau nieks nepasivys,
bet kol tarp kortų ieškome dienos,
tol tavo vardas - karalystės vidurys,
ir jau žinai kas šiąnakt nemiegos.
maži paukščiukai iš ausies į ausį
ir aš žinau ko tu manęs paklausi,
bet kol dalinasi pavėsį likęs sniegas,
tol paskutinis žodis tas, kurį pajausi
ir tas, po kurio nieko nebelieka.
antro posmo pirmos dvi eilutės labai sujaukia atmosfera, tekstas toje vieotje pasidaro netolygus, nors gal bandyta atsverti tekstą lengvumu. Šiek tiek monotoniškas darbas, ir įvaizdžiai lyg surikiuoti. Bet vietų tikrai yra neblogų, apie antakius patiko. Pastebėjau tą patį paskutiniam posme - atsvėrimą. Šiek tiek trūksta iki ketvertuko...