Už stiklo gyveno neabejotinai intelektualus padaras – man įdomu buvo stebėti jo mažo gyvenimo saulėtekius ir žemės drebėjimus. Jis kartais būdavo bailus, kartais piktas, kartais egoistas...
Tiksliau sakant – dažnai.
Visą laiką jį lydėjo tuštybė, su kuria jis dėjosi kovojąs. Atrodo, jis galvojo, kad yra geresnis už kitus.
Mes, esantys šiapus stiklo, matėme, kad yra kitaip.
Padaras buvo vertas tų kančių, kurias jam teikė jo gyvenimas. Kartais jis, atrodo, kažką suvokęs, pradėdavo pykti ant savo netobulumo ir bausti pats save...
Pasaulėlis, kuriame jis gyveno, nebuvo jam labai palankus (jis buvo normalus, toks, koks būna pasaulis aplamai) – padarui dažnai tekdavo kovoti ir nusivilti. Arba nekovoti ir nusivilti.
Pasaulis, žinoma, priešinosi jo planams: jei jis užsibrėždavo tikslą,
būtinai atsirasdavo kliūtis, kuri kitam galbūt sukeltų entuziazmą, bet jam...
Atrodo, vien tik keiksmus.
Pasaulis jo nemylėjo?
Man rodos, iš tikrųjų padaras buvo nei laimingas,
nei nelaimingas.
Tačiau kartais jame iš kažkur kildavo neviltis,
širdis skeldėdavo, lyg perdžiūvęs dumblas;
man, žvelgiančiam per stiklą, buvo aišku, kad jis kenčia nuo egoizmo.
Padaras nenorėjo prisitaikyti ir tarnauti pasauliui.
Jo akyse spindėjo laisvės troškimas.
“Kokios dar po velnių laisvės?
Jis juk nežino, kad yra stiklas”
Jis norėjo laisvės niekam netarnauti.
Niekam nepadėti.
Dėl nieko nesiaukoti.
Negaišti minutės kitiems.
Laisvė?
Tąsyk, kai aš priėjau arčiau prie stiklo, padaras sprendė eilinį savo gyvenimo rebusą.
Jo akys žiūrėjo į niekur, o suskeldėjusi, lyg sausas dumblas, širdis laukė, kada pasaulis taps KITOKS.
(“Ir kada gi visa tai baigsis?”)
Staiga jo akyse pastebėjau kažkokią neįprastą ugnelę.
Jose šmėstelėjo nauja mintis, pajudindama suskeldėjusį dumblą.
Jis pakėlė akis į stiklą ir smalsiai pažvelgė tiesiai į mane – mūsų žvilgsniai susitiko
Ar jis mane mato?
Priėjau visai arti – atsirėmiau kakta į stiklą.
Tai buvo ne nuostaba, tai buvo lyg kritimas.
Lyg antausis.
Šaltas prakaitas.
Prieš mane buvo ne stiklas.
Veidrodis.
Mano akys.
///////////////
Palaistyti tiesos lašais, išdžiūvusiame dumble prasikalė gyvi daigeliai.
Dar ne kartą juos sudegins egoizmas.
Daugybę kartų.
1997 m