Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Už stiklo gyveno neabejotinai intelektualus padaras – man įdomu buvo stebėti jo mažo gyvenimo saulėtekius ir žemės drebėjimus. Jis kartais būdavo bailus, kartais piktas, kartais egoistas...
Tiksliau sakant – dažnai.
Visą laiką jį lydėjo tuštybė, su kuria jis dėjosi kovojąs. Atrodo, jis galvojo, kad yra geresnis už kitus.
Mes, esantys šiapus stiklo, matėme, kad yra kitaip.
Padaras buvo vertas tų kančių, kurias jam teikė jo gyvenimas. Kartais jis, atrodo, kažką suvokęs, pradėdavo pykti ant savo netobulumo ir  bausti pats save...
Pasaulėlis, kuriame jis gyveno, nebuvo jam labai palankus (jis buvo normalus, toks, koks būna pasaulis aplamai) – padarui dažnai tekdavo kovoti ir nusivilti. Arba nekovoti ir nusivilti.
Pasaulis, žinoma, priešinosi jo planams: jei jis užsibrėždavo tikslą,
būtinai atsirasdavo kliūtis, kuri kitam galbūt sukeltų entuziazmą, bet jam...
Atrodo, vien tik keiksmus.
Pasaulis jo nemylėjo? 
Man rodos, iš tikrųjų  padaras buvo nei laimingas,
nei nelaimingas.
Tačiau kartais jame iš kažkur kildavo neviltis,
širdis skeldėdavo, lyg perdžiūvęs dumblas;
man, žvelgiančiam per stiklą, buvo aišku, kad jis kenčia nuo egoizmo.
Padaras nenorėjo prisitaikyti ir tarnauti pasauliui.
Jo akyse spindėjo laisvės troškimas.
“Kokios dar po velnių laisvės?
Jis juk nežino, kad yra stiklas”
Jis norėjo laisvės niekam netarnauti.
Niekam nepadėti.
Dėl nieko nesiaukoti.
Negaišti minutės kitiems.
Laisvė?

Tąsyk, kai aš priėjau arčiau prie stiklo, padaras sprendė eilinį savo gyvenimo rebusą.
Jo akys žiūrėjo į niekur, o suskeldėjusi, lyg sausas dumblas, širdis laukė, kada pasaulis taps KITOKS.
(“Ir kada gi visa tai baigsis?”)
Staiga jo akyse pastebėjau kažkokią neįprastą ugnelę.
Jose šmėstelėjo nauja mintis, pajudindama suskeldėjusį dumblą.
Jis pakėlė akis į stiklą ir smalsiai pažvelgė tiesiai į mane – mūsų žvilgsniai susitiko
Ar jis mane mato?
Priėjau visai arti – atsirėmiau kakta  į stiklą.
Tai buvo ne nuostaba, tai buvo lyg kritimas.
Lyg antausis.
Šaltas prakaitas.
Prieš mane buvo ne stiklas.
Veidrodis.
Mano akys.

///////////////

Palaistyti tiesos lašais, išdžiūvusiame dumble prasikalė gyvi daigeliai.
Dar ne kartą juos sudegins egoizmas.
Daugybę kartų.

                                  1997 m
2003-03-07 12:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-07 16:26
Josefine Sigurthsdottir
saunu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-07 14:33
VikTorike
labai gili mintis...man patiko!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-07 13:24
spirgutis potato
nius banderovcai visad tokie buvo(:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-07 13:12
Ordeal
Labai labai..grazu labai. :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-07 12:37
ir kiti
Veidrodis meluoja, supainioja puses.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą