Rašyk
Eilės (72278)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nubėgau prisiminimų pėdsakais į praeitį. Užuodžiau aguonų miško kvapą, sustojau jo vidury, pašaukiau.
-Kur tu?!
Raudonos aguonos linguoja, gręžęsi į mane, lyg norėdamos pasižiūrėti ką aš kviečiu ir ar tas kviečiamasis ateis pas mane, lyg ir neverta atrodau sulaukti kažko. Tarp sidabrinių pušų, krentančiu lengvučių pūkelių besiveliančiu į mano plaukus, auga raudonos aguonos, laukinės, bandom, grupėm išsimėčiusios po visą mišką, pasislėpusios papartynuose, kalniukuose, pakalnėse, upelio šlaituose. Pajutau kažkieno pirštus savo plaukuose, atsisuku, tarp pirštų jo sugnybtas pūkelis, spurda, į laisvę prašosi mažutis.
-Aš jį paleidau jam sakydamas, kad man mylimąją surasti turi, aš dešimt metų jį sekiau ir vilti jau buvau praradęs, nustojau į meilę tikėti ir nebegalėjau taip aklai kaip pirmą kart neužsimerkdamas ir nepailsdamas jį sekti. Maniau, kad viskas, aš prisijaukinęs aklą vienatvę, kvailys pasikliaujantis pūkeliu ieškau kažko, ko šiam pasauly skirta man negali būti. Ir štai dingo pūkelis man iš akių ir pagalvojau, gerai jis mane pagaliau išvadavo nuo klajonių. Sėsli pasidarys ir mano širdis kaip ir protas, nes naktimis aš iš žvaigždžių akių žvelgiau į pasaulį, o dabar iš savęs.
Suskambo miške aidas, mano kvietimas vėl per medžiu kamienus persirito, atsimušė ir grįžo pas mane, kiaurai perėjo karščio banga ir nutilo giliai manyje.
– Bet pagalvojau, - tęsė ritmingai ir svajingai, lyg lopšinę, kad budrų protą užsūpuotų, -  kad reikia susirasti pūkelį, atsiimti savo norą ir paleisti jį į laisvę, tegul jis be meilės naštos padangėm skraido, kol jo nesugaus, kokios gražios mergytės pirštai ir nesuspaus saujoje mažą kutuliuką, sukuždės į jį slapčiausia norą ir pasileis per pasaulį, aklai vydamasi savo laime. Žinojau, kad pūkelis aguonų miške gimęs, jį čia ir rasiu. Įžengiau į mišką ir perėjo kiaurai mane šauksmas, kvietimas, sudrebėjo širdis, saldu pasidarė ir gaila, kad tai gal pūkelis mane šaukia. Ėjau į ten, į kur aguonos žydėjo, ėjau, nes maniau, kad širdis iššoks iš krutinės, vis greičiau ir greičiau tvinksėjo, pradėjau bėgti, kad tik širdis nesustotu, kad plaktų dar smarkiau, maišytų karštą kraują su šaltų švento miško orų, ir aš tirpčiau jo vidury, tokia laimės akimirką, man rodės jog pati meilė mane šaukia. Suklupau, parpuoliau, ropojau keturiom, kėliaus ir vėl bėgau. Ir štai ji matau, – ištiesė rankas į mane - pati meilė, balto šilko suknele, tik man ši nuotaka skirta, tarp raudonų aguonų, tai ji, ta fėja kuri parodys mano širdies draugo veidą. Ritasi kūnų rūkas, ji stovi kaip negyva, lūpos pravertos, kvėpuoja tuo pačiu oru kaip aš. Atsižadėjau, nuvariau šalin visą pasaulį, kad tik man vienam šis grožis būtų. Ji nimfa, globojama šio miško šimtamečių ąžuolų kamienuose miegančių Dievų. Ji duos man kokiu nors nuodų, kurie išnuodys manyje esančia meilę, išgriauš ją ir paliks tik juoda skilę. Tada aš ten susidėsiu kitus jausmus, kurie taip manęs neapsunkina. Nes mylėt miražą, beviltiškai skaudu, tai kam gyventi mylint šventa miško burtą, gyvybę, be gyvybės, jei tai pati mirtis joje ją pagimdė. Prilies man lūpas įpus savo nuodų, man skaudės, kentėsiu, stovėsiu plėšiamas per pus bet būsiu tvirtas ligi galo ir jei mirtis manęs nepasiims tai aš išgysiu nuo meilės, nes aš įsimilėjau nuostabią fėją, kurios kūnas tik voratinkliai ir visi šio miško paslaptingi syvai, joje teka ne kraujas, o krištolinis šaltinio vanduo, jos širdis nuodingoji gebenė ir net karalių vardu vadinamas Adonis. Mano širdis suvirpa, kodėl ji viliokė pasišaukė mane, kodėl? Žvelgiu į jos liemenį, plaukus ir matau, kad tai žabangos, pinklės, juos plaukuose mano pūkelis su mano meilės noru. O mano fėja, kodėl tų jį pasigavai, kodėl tau reikia mano širdies, aš tik paprastos vargeta šios žemės. O gal ji tyčia jį man sugavo, kad ta mano norą atšauktų arba paklaustu. „Tai laimės pūkelis, jis pildo mūsų norus“. Taip ji taip paklaustų. O aš jei pasakyčiau, noriu atšauk savo norą.
-O ką ji tada padarytų, ar ji atšauktu tavo norą? – Apdujusi klausiausi jo svaigulingų žodžių, tai lyg vasarvidžio sapne nubusti, kerais visokiais apžavėtai ir vardan kažkieno išdaigos taip saldžiai kentėti.
-Ji nusišypsotų ir pasakytų. „Šis pūkas turi norą ir jame jis jau seniai gyvena, tiek daug žino ir tiek daug matė. Jau negaliu atšaukti noro, jau per vėlu, nebent pūkelį tau į širdį įdėčiau, įkalinčiau, bet atsimink pūkelis tau nuolat kutens širdį ir primins  apie tai kaip jame vis dar auga noras tavo lūpų kažkada ištartas, kutentų paširdžius ir verstu tave kentėt, kam atėmei padangę žydra ir jo klajūnę sielą tamson uždariai, iškeisdamas jo norą į baimę. Tu meilės dovaną iškeist bandai, tad tark savosiom lūpom, ką tu darai? “
-Ir kas tada, ką tu jei pasakysi? – Drebėjau nekantrumu, kur ši istorija nuves mane.
-Aš nežinau, nes mano lupos tyli ir protas neramus, mintis vėl minti gena griauna ir kūlversčiais lyg sniego gniūžtė virsta lavina.
-Ne, nemeluok, tavo lupos juda, jos kažką nori ištart, sakyk, sakyk koks tavo noras. Titanei savo pasakyk.
-Nuodu...
-Nuodu? – nuleidžiu aš rankas. – Ji tau neduos, ji pasakys ką nors, kad tai neįmanoma.
-Ji pasakys. – Nuskynęs aitrų mėtos lapą su rasos lašu, man prie lūpų prispaudžia jas suvilgo drebančias nuo šalčio, dilgsinčias mirties aromatu, eglyno kvapas lyg sakas įsiliejąs į žalią jūrą, į gintarą sustingo mano kraujas. – „Jei nori mirt, tada tau teks nuodu iš mano lūpų atsigerti. Numirsi tu lengvai ir greit, kaip kad Romeo mirė stiprių nuodų palaužtas dar jaunas ir stiprus. Pajusi svaigulį ir lyg kojas kas pakirs ir tapsi lengvas tarsi oras. Nebeįstengsi pastovėt, susmuksi samanose ir tau atrodys, kad viskas viduje traukęsi ir tas pasaulis plečiasi aplink tave. Aš tavo ranką palaikysiu, kol nustos spurdėt širdis. Ir stos tada nyki tamsa. Ar vis dar nori mirti nuo šių nuodų slaptingu? Jais nuodijasi tik angelai, kad numirę žmonėmis atgimtų, kad būt šios žemės padarais, kad savo meilės nuodėmę prieš kūrėją išpirktų. “ Tvirtai sakau ir nedvejoju, kad taip, mirtis yra gerai. Žengiu artyn, prie savo budelės, arčiau. – jau stovi prieš mane, jaučiu jo vėjo, laisvės kvapą šio klajūno. – Bet ji vėl prideda pirštus prie mano lūpų ir sako drebančiu balsu. „Žmogau, gyvybė dovana tau motiną ją dovanojo. Meilė tai kančia, bet dėl tokios kančios žiūrėkim kas pasauly dedas. Kodėl laimingi žmonės vien dėl tos kančios, kad kažką turi savyje ir tai keistu žodžiu vadina, visur vienodai skamba meilė. Kodėl ji taria taip savitai. Žinai, dievo angelai pavydi žmogui šito jausmo, pavydi proto netekimo vien dėl to, kad gal raudonis muša jaunos merginos veidą, kai žvelgia vyras mylinčiom akim. Kodėl tie bučiniai tokie? Juk tu žinai, ne meilė čia kalta dėl tavojo likimo, o vienuma, ta vienuma. Juk vėjas pievoje gėlių nemyli ir lelijų ežerų sūpavimasis ne dėl to, kad jas šokdina, dėl to kad jis vienišius kaip ir tu. “ Patraukiu jos pirštus ir atsakau. Tegul ir lieka manyje ta vienuma, bet aš su bučiniu numirt svajoju, nuo tavo lūpų pragaran nužengt. „Bet aš tau nesakiau. “ Ne, nekalbėk ir neblaškyk. Jau per vėlu.
-Ne, negerk! – išsigandusi stebiu kaip jis artėja prie nuodingų lūpų. – mirtis... baisu.
-Aš negaliu, atleisk man mano fėja, šita mirtis laukinių bičių dūzgesys ir saldus medus ant tavo lūpų. Ir žemuogės, avietės ir viskas kas taip saldu. Mirtis manęs negundo, tik tavo bučinys. Iškvėpk nuodus.
-Ne... – ir nutilau, jis pabučiavo mirti.
Jo lūpos vėso aš jutau savom ir negalėjau patikėt, aš ta giltinė, kuri jį pakvietė numirt. Štai atsitraukia išbalęs ir ne toks stiprus.
-Žinok gražuole mano fėja. Aš nieko nejutau, tu apgavai. Aš nejutau nei tavo lūpų, nei tavo šilumos. Lyg samanas šio miško pabučiuočiau, lyg ąžuolo kamieną, akmenį ar pačia rupūžę šlykštynę. Voratinklis daug maloniau prie veido rudeni prilimpa, nei tavo lūpos ir dėl to aš mirt turiu. Bet mano fėja tiese man rankas ir ašaros jai byrą iš akių. „Aš juk norėjau pasakyti, kad tavo gyvybė ir yra meilė ir noriu nužudyt tave man teko tavo meilę numarinti ir viltį, ir svajonę, tai štai kodėl tu nieko nejutai. Tavy meilė mirė. Dabar miršti ir tu. “
Staiga jis griūna aukštielninkas, nuodai jau veikia kūną, aš klaupiuos greta, laikau už rankos, širdis vos plaka aš jaučiu.
-Laikyk tvirtai man daros šalta. Nenoriu mirti vienumoj.
-Kodėl tu gėriai tuos nuodus? Kodėl gi atsakyk dabar?
-Nes meilė ir yra nuodai.
Užmerkia sunkiai savo vokus.
-Bet aš ne fėja ir ne miško nimfa, o juo labiau ir ne Titanė. Aš paprasta mergaitė. Ir mano lūpos ne nuodingos, o tie nuodai kodėl tik paveikė tave? Jau suprantu... Aš suprantu, dabar jau suprantu, tu angelas, o ne žmogus.
-Meile? – gal būt iš paskutinių jėgų man dar kažką šnibždėti bando ir ne ką garsiau, nei beržas šnara. -Pūkelis man tave surado. Išpildė mano norą, pagaliau.
-Neverk angele, neverk... Mes susitiksim būdami žmonėmis. Tu tik surask mane, tau pūkas kelią rodis. Nebijok amžinos klajonės dėl meilės, gali pasaulį apkeliaut ir tūkstančius kartu numirt, kad tik atgimęs prie savo tikslo grįžtum, ieškok manęs. Aš jau norą sugalvojau. – Atgniaužiu jo kumštį, delne pūkelis vis dar gyvas. Gerai, kad nuodas nepaveikė jo baltumo, meilės paslapties. Dabar jame dviejų norų našta, suvest dvi širdys vieną prie kitos. Papučiu. Skrisk, aukščiau. Atrodo ir jo vos pramerktos akys vis dar seka, ta tolstanti baltumą mūsų norų ir dingsta tarp debesų. Keliauk ten laisve ir angelo siela seks tave, nes ji jau iškeliauja. Mirtis.
Sekiau šią pasaką iki pat aušros ir niekas manęs atrodo negirdėjo. Užmigt nelengva pavargusiai vienišiai sielai, kai širdį kutena balto pūko laisvės troškimas išvys vėl dangų. Keliauti laisvė nori su meile darniai.
2005-05-26 12:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-27 23:21
ir kiti
"Keliauti laisvė nori su meile darniai" -> o kodėl ne "laisvė meile keliauti darniai nori su"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-26 13:57
Evunia Val Niente
narkomano svajonė:((
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą