Įtrauk mane į savo medų,
Į savo svaigią rasą panardink.
Tepuoš žalia žolė man galvą
- Pavasari, gėlėm mane dabink!
Išskleisiu medžiais aš
Savas rankas į šonus,
Šakninėm kojom
Kabinsiuos į tave.
Sustos kada mana širdis
Galbūt iš laimės...
Ir aš – lyg rytas
Ištirpsiu dienoje.
Vėliau ant mano kapo
Pora baltų berželių
Šlamėjimu sakys:
Tu užmiršai sava mirtim
Pasaulį,
Kuris tave ilgai
Skambiu tylėjimu
Minės,
Lyg tolstantis miškinis vėjas
Medžių lapuose
Tylės, mylės, šlamės...