***

Atėjai su aušra
Iš pabirusių pievoje tekstų,
Iš suplyšusios antklodės
Skiautės,
Iš vanilinio tirpstančio
Rūko.

Tavo akių lėliukėse
Pasislėpė rugpjūčio naktys
Ir dusliai dusliai kikeno
Rytui brėkštant,
Rasai švelniai plaunant
Mano ilgus plaukus,
Suleidusius šaknis
Į nuogą juodžemį,
Apvijusius sutrešusias
Gyvenimo kopėčias...

Ir skynėm vynuoges
Purpuriniams angelams
Iš rankų
Ir gaudėm laukinius
Elfus atradimų
Medyje.

Nė sekundės darganos
Nė sekundės vėtros
Tik tylus tylus teškenimas
Baltų plaštakės ašarų.

O gal tai Tu
verkei mane, mojančią
Skepeta, megzta iš
Melsvo stiklo vitražo?
O gal tai Tu
Taip graudžiai vaitojai, kai
bijojai pažinti mane
Iš sutrikusių tekstų,
Kukliai plevenančių
Ryto vėsumoje?

Dienai auštant,
Šviesai jautriai liejantis
Skaidriais deguoniniais
Kristalais,
Svyruoja vangiai tik
Pageltus dilgėlė
Ant vėjo kapo...

Nežinau, ar liko
Juodžemio krislelių
Prie ilgų plaukų prilipusių

--nežinau, ar lauksi
Tu manęs- naivaus vaikelio
Ar manysi rytui brėkštant
Drovią jauną moterį sutikęs.

Ji kada nors išeis?!
Bet būtinai norės sugrįžti:
Sugrįžt ir
Pasinerti į žvaigždėtą naktį,
Tavo akyse rugpjūtį sužvejoti,
Tavo akyse

Prasmegti.