Pabudau anksti ryte – ketinau eiti ant ledo kibinti žuvų (jei jau mergos nekimba). Kažkaip šalta ir nejauku bute. Tik laikrodis dirbtinai palaiko gyvybę.
-Sąžine, ei, sąžine! – jau kelinta diena ji tyli.
Mintyse grįžtu į priešistorę vyr. gydytojo kabinete.
-Ar jūs vis dar jaučiate potraukį alkoholiui?
-Ne. Nekenčiu išgėrusių, – kertu kirtį sąžinei tuo pačiu lopydamas savo socialinius santykius su visuomene - kažkur skaičiau, kad žmogus sociali būtybė, todėl tai svarbu. Nors jau seniai norisi trenkti šitą padermę ir bėgti lauk iš nykių civilizacijos fermų.
-Vakar skyriuje neprižiūrėti pacientai skundėsi sanitarais… Ką nors žinote? - nepatikliai, bet gal net geraširdiškai žiūrėjo gydytojas.
-Mh… ghm.. khe.. Vytas su Algiu šventė, berods, gimtadienį. Buvo ir keletas pacienčių… Aš - nedalyvavau. Esu prieš tokio pobūdžio pasilinksminimus dar gi darbe, pagalvokit, kokie neatsakingi, – išpyškinau tvirtai užklijavęs burną sąžinės balsui. Nedaug ką galėjau bepridurti, dar neįpusėjus vakarėliui jau buvau be sąmonės – buvau aš ten ar nebuvau... Tada sąžinė turbūt ir supyko… Et.. vis tiek išmetė…
Šaltoka šiandien - saulė dar žemai. Patraukiu iš gertuvės, kad apšilčiau. Taip einant su kuprine, patraukiu vis dažniau ir dažniau. Kol juodą smaluotą miesto liežuvį pakeičia paplūdimio smėlis ir kojos pradeda į jį grimzti. Numetu batus, basomis daug lengviau ir smagiau, lyg vaikystėj. Priėjęs krantą, užmetu meškerę ir snusteliu.
-Ot, karšta… gal čia Afrika, ką? – praveriu akis – aišku! Visur plynia - tik smėlis. Dar koks keistas – juodas. Greit suvokiau, kad vulkaninės kilmės…
Ant kabliuko nieko – nei masalo, nei laimikio. Tfu… Ne tau Martynai… Su pliku kabliuku nieko nepagausi. Va, nulesė tik, ir viskas. Undinių darbas – tik žalios kasos ant kabliuko užsisukusios. Reikia paieškot naujo masalo - nudelbiu akis žemyn. Iš kažkur atsiradusios rausvos kriauklelės taip nesiderino prie juodų vulkano “trupinių”. O gal atvirkščiai – “trupiniai” prie kriauklelių… Hm. Ne esmė. Bežiūrinėdamas viename iš minkštakūnių namelių radau… radau… mažą nieką, susisukusį, susirangiusį ir giliai įsibrukusį. Iš pradžių jo klausiausi pridėjęs prie ausies, uostinėjau, paskui iš arti žiūrinėjau, kračiau ir visaip kitaip "turbacinau ", kol jis įkrito man į pravirą burną. Tai žaltys, nurijau! Net bloga truputį pasidarė. Pasikrapštęs kišenėje radau valerijono lašų ir duonos kriaukšlę. He.. Gudriai nusišypsojau - ui ,undinėlės mergužėlės, kis kis kis, visos jūs kaip katės norit to… kis kis… Ant kabliuko užkabinau riekę pašlakstytą aromatingais lašais. Laimikis garantuotas. Kol užkibs dar priguliau (ir silpnumas tuosyk praeis).
O tas mažas niekas tuo metu absorbavosi į skrandžio sieneles ir infiltravosi į kraujotaką. Smagiai pašėlęs su eritrocitais, apsukęs aštuoniukę, smėliuku nusėdo inkstuose ir kepenyse.
Na, kai pravėriau akis buvo jau tamsu. Neradau nei krepšio, nei batų, nei meškerės…
-Tai žvynuotosios, tai jūs ,silkės nesūdytos, čia jūsų darbas! – liejau apmaudą, su įniršiu žvelgdamas į tyvuliuojantį ežerą, kur Tos šaipydamosis plekšnojo uodegomis.
-Po perkūnais! – sviedžiau tuščią butelį į jas. – Taip ir liksit mergaitėmis.
-Eik tu, planktone,… hihihi, – atkirto žaliosios.
Numojau ranka, geriau su jomis neprasidėt. Nupėdinau namo, snarglį nukabinęs.
-… khge kho hko ghg grrrkh… vėl pasigėrei, kiaule...
-A? Ką čia švagždi su savo kiaurais plaučiais? Skaitykis su žodžiais. Kur buvai? – abejingai paklausiau sąžinės.
-Buvau išskridus į Kambodžą, žalių kačių ieškojau. Būčiau “padrožus” kokią. Hehehe!… khe kho kho…
Nieko neatsakiau. Užspaudžiau kumščiu gerklę bjaurybei.
Dabar užtat žinau, kaip sveikatą praradau… tas mažas niekas,manyje įstrigęs , man ją vis nuodija. Bet kai užpilu alkoholiu, tai tik sucypia ir tyli. Tai va, saugokitės tų padarėlių.