Nervingai suku sruogelę plaukų aplink pirštą. Nebežinau nei kur, nei su kuo, nei dėl kokios priežąsties vakar padegiau save. Neprisimenu, kas nusipirko mano ilgesį ar mano džiaugsmą išmainė į savo liūdesį.
Kiekvieną sekundę prarandu vis daugiau tavęs. Prarandu tai, ką seniau čiupinėdavau pirštais ir glostydavau kaip naminį gyvunėlį. Kas sekundę iš savo kūno iškvėpiu tavo orą, atiduodu aplinkai balsą. Gaudau visa tai milijonu savo nematomų rankų, bet nesučiuopiu, tai daug gležniau už porcelianą, bijau sudaužyti.
AŠ BIJAU
Aš manau, kad mano baimė tapo per nelyg fotogeniška.
Ji kaip valiūkiška manekenė vaikšto stalu tartum podiumu ir aš nespėju jos fotografuoti, aš nebespėju gyventi savo ritmu. Svirduliuodamas trankausi į sienas lyg būčiau kokioje dežėje, kur nėra nei langų, nei kokio išėjimo.
Ji nėra turtinga, nors uždirba po milijoną per mėnesį, ji netgi nėra graži. Tiesiog tas jausmas, kurį ji palieka nuotraukose gniaužia kvapą. Jos eisena tarsi oru plaukiančios gulbės, lengva nerūpestinga ir šiek tiek trikdanti aplinkinius. O labiausiai mane. Nes ji man rodo tai, ko labiausiai nenoriu pamatyti, supažindina mane su tais, kurių labiausiai nekenčiu, liepia eiti ten, kur manęs laukia mažiausiai, ji man liepia glamonėti ją šviesoje ir pirštais ant jos kūno žaisti lenktynes. Tuomet tampu tikru lenktynininku, keista, bet visuomet laimiu.