Aš, jis ir du mūsų zombiai | Laisvė

Dar nuo vaikystės turiu maniją – eidamas šaligatviu stengiuosi neužminti ant plytelių sandūrų ir įskilimų. Ne visuomet taip einu, tačiau, nors ir retai, bet kartas nuo karto tiesiog nevalingai imu kaip pamišęs netolygiai šokinėti, milžiniškus žingsnius keisdamas smulkiu tipenimu ir vėl atvirkščiai. Kai man prasideda tokie priepuoliai, jis apsimeta, kad eina ne kartu su manimi. Kitaip nei mūsų zombiai, kurie su džiaugsmu tuoj pat ima mėgdžioti mane. Tik jie greičiau jau stengiasi užlipti ant kiekvieno įtrūkimo nei išvengti jų. Tokį komišką mūsų ketveriukės žygį staiga nutraukė prieš akis iškilusi tinklinė tvora, apkarstyta polietileninės raudonai-baltos STOP juostos gabalais. Abipus siauro skersgatvio tik lentomis užkalti negyvenamų namų langai, priekyje kažkokios nebaigtos statybos, o už nugaros gal keli šimtai metrų skubaus ėjimo, atkakliai neriant kiaurai bjaurios šlapdribos gūsius. Tikrai nesinorėjo grįžti atgal, ieškoti kito skersgatvio, ko gero pasibaigsiančio dar viena aklaviete. Kurį laiką taip ir stovėjome, nežinodami, ką daryti.

Tą šlapią ir purviną žiemą buvome įjunkę lankytis nešvariose stoties rajono užeigose, kur niekam nekrisdavome į akis. Pelėsių kvapo pridvisusiose skylėse, kurios neabejotinai klaidingai buvo tituluojamos barais ar kavinėmis, galėdavome niekieno netrukdomi gerti vandeniu skiestą alų. Zombiai, lukštendami saulėgrąžas, spoksodavo į musių nutupėtus blausius šviestuvus ir, žiūrint iš šalies, niekuo neišsiskirdavo iš kitų, niūriai nevalyvų ir nekalbių nuolatinių lankytojų. Jau kurį laiką tokie vakarojimai gelbėjo mus nuo būtinybės apsispręsti. Abu žinojome, kad ilgiau viskas tęstis nebegalėjo, reikėjo kažkaip atsikratyti tais padarais, tačiau kaip? Netikėkite pasakomis apie medinius kuolus, sidabrines kulkas ar skyrium nuo kūno laidojamas galvas. Galiu jus nuvilti – tai neveiksminga. Nei per pilnatį, nei delčios metu, netgi vėlinių ar žiemos solsticijos naktį. Ir nėra jokių užkalbėjimų, jokių žolių ir magiškų ritualų, padedančių atsikratyti savo zombiais. Daugelį iš tų būdų mes buvome išbandę, viskas veltui.

Dabar stovėjome priešais vėjyje šokančias STOP juostos nuoplaišas ir kelias akimirkas tiesiog nesumojome, ką daryti. Gyvenamas miestas buvo kažkur čia pat, galėjai girdėti kaip ūžia prospektais vėlyvos mašinos, bet norint ten patekti reikėjo eiti atgal, arba...

Matyt, abu sugalvojom tą patį. Vienu metu net nesusižvalgę ėmėme ropštis per tinklinę tvorą ir jau po akimirkos buvome kitoje pusėje. Pats nežinau, kaip mums, gerokai apgirtusiems, pavyko tai padaryti taip sparčiai. Kita vertus, blaivas dar pagalvočiau, ar lipti per tokią pavojingą, nuo kūno svorio svyruojančią kliūtį. Jau stovėdami kitoje pusėje pamatėme, kad zombiai net nesumojo, kas atsitiko. Maniškis, išvertęs sveikąją akį, kažką mūkė pirštais įsikibęs į vielos užtvarą, o kitas sukosi vėjyje ratu, matyt, pakerėtas netikėto savo kūno lengvumo. Štai tada mums kilo ir kita spontaniška mintis – pasileidome bėgti kiek įkabindami. Plytgaliai sprūdo iš po kojų, kelissyk vos neįgriuvome į gilius, statybinio šlamšto kupinus griovius. Aš, paknopstom netikėtai užlėkęs ant žvyro krūvos, išitiesiau kiek ilgas, nosimi išardamas gilią vagą. Keldamasis girdėjau, kaip jis keikėsi paskutiniais žodžiais, papuolęs į spygliuotos vielos pinkles. Tačiau nesiliovėme bėgti. Sustojome tik netikėtai išlėkę į plačią ir gerai apšviestą gatvę. Abiejų širdys pašėlusiai mušė kažkokią aritmišką Lotynų Amerikos perkusiją, o iš burnų garo kamuoliais veržėsi paskutiniai kvapo likučiai.

Kurį laiką taip ir stovėjome kaip pagauti. Bandėme įsiklausyti, ar zombiai neatsiveja mūsų. Bet rūpestis buvo be pagrindo, neraginami tiedu tikrai nebūtų sugebėję perlipti tvoros. Atgavęs kvapą aš palengva ėmiau eiti gatve. Dabar man buvo nusispjauti ant šaligatvio raštų, tačiau jis nėjo su manimi. Sukdamas už kampo pamačiau jį, tolstantį į priešingą pusę. Kurį laiką mašinaliai ėjau toliau, nelabai matydamas kur. Prieš akis vis dar stovėjo kiek nustebusi mano zombio veido išraiška anapus tinklinės vielos.

Atitokau tik užropojęs ant reklaminio parduotuvės skydelio, prirakinto grandine prie stulpo. Pažvelgiau į apytuštę veidrodžiais puoštą vitriną ir krūptelėjau. Į mane žvelgė sukriošęs senis įkritusiomis akimis. Purvinas šimtamečio milo paltas ir nukleipti pusbačiai. Baltame veido ovale beveik neišsiskiriančios pamėlusioslūpos ir bespalvės akys. Tik keliais pasišiaušusiais plaukų kuokštais pridengta plinkanti galva.

Tai buvau aš, tiksliau – mano atspindys. Galėčiau prisiekti, kad išvaizda nelabai kuo skyriausi nuo tame skersgatvyje paliktų dviejų padarų, su kuriais pragyvenau kartu keletą paskutiniųjų metų. Net suabejojau, ar aš gyvas. Pajudinau kairę ranką, regis, tik tam, kad įsitikinčiau, jog tai ne tuščia palto rankovė, ir širdį užplūdo kažkoks neapsakomas graudulys. Jaučiau, kad tuoj apsiverksiu ar, dar blogiau, – prisišlapinsiu į kelnes. Reikėjo kažką daryti, kad taip neatsitiktų. Todėl garsiai atsikrenkščiau ir spjoviau savo atspindžiui vitrinoje tiesiog į akis.