Stiklas

  Ant baltos palangės, tarp keturių baltų sienų, sėdi baltas siluetas su baltom akim. Žvilgsnis į niekur...
  Ką tik plačiais sparnais atplasnojo pilki debesys.
  -Prasidėjo lietus-
Baltas siluetas iš pradžių žiūrėjo į dangų, o jo galva karts nuo karto leisdavosi žemyn, Jis stebėjo lašo gyvenimą. Prasidėjo jis
pilkuose dangaus laukuose, pamažu krito žemyn, galop pasieke stiklą ir susiliejo su juo.
  Ta akimirka tęsėsi amžinybė, lašas tekėjo stiklo paviršiumi, jis buvo vienas savaip žavus, savaip kerintis, traukiantis  paslaptingumu ir pasakišku skaidrumu. Ir.. jis nukrito, susiliejo baloje su kitais lašais, prarado prasmę, savarankiškumą ir induvidualumą. Jis tapo
minia, baltas siluetas pakilo ir išėjo.
  <...>
Kažkokios naujos mintys gimė silueto galvoje. Jis išėjo i baltą miestą, kuriame buvo tik viena spalvų parduotuvė. Akinančio baltumo
siluetas vaikščiojo po ją, kol galiausiai gidas parodė lentynoje gulinčias vertybes. Bet niekas jo netraukė, už nieko nesikabino akinančio baltumo akys. Tik staiga vidury parduotuvės jis išvydo raudonumą, tokį ryškų sulyg kraujo tirštumu.
- Matau susidomėjot mūsų naujausia preke,- tarė gidas.
-Taip, negaliu atplėšt nuo jos akių.
-Žinot, ši spalva simbolizuoja meilę, tai vertingiausia prekė mūsų asmenybių rinkoje.
-Sužavėtas..aš perku.
<...>
Tąkart baltas siluetas suprato, kad jis nori būti individualus, nenori mirti susiliejęs į minią. Jis nusipirko raudonį, tuomet viskas
aplink jį pradėjo įgaut skaidrias spalvas ir kerinčius atspalvius.

  Taip po truputį buvo nuspalvintas akinančio baltumo pasaulis...