Kažkas
praeidamas debesyse paliko pėdas.
Kažkas kažkur pasakė, jog
tai buvo Dėdė Miegas.
Kiti tik gūžčiojo pečiais,
kad šneka niekus.
Sapnų skara apglėbus žemę,
keliauja dangumi žavi panelė.
Naktim įpratę ją visi vadinti,
kaskart ji skubinas žvaigždžių gesinti.
Tad kilo ginčas neregėtas:
Kieno gi ten, aukštai,
įspaustos pėdos?
Ir mūs Naktis, ir Dėdė Miegas
abudu tvirtino nežiną nieko.
Tik štai tuomet sujudo Miegas -
prisiminė tąkart pamatęs vieną.
Jaunutį angelą, kuris norėjo
žemėj palakstyt po sniegą.
Pamiršęs turintis sparnus,
padangėj leidos debesų takais.
Kad būtų matęs tai žmogus...
Oi, būtų leipęs jis juokais!