Sausa sula

Masažuoja beržą nokstantį sula –                           
kiek nedaug pavasario stiklinėje!                 
Jūra – miškui, medžiui – vienišam bala
suteka į išlikimo linijas.

Stovi baltas vienišas lauke karys.
Nepragertas, dairosi į kryžkelę.
Nepagirdytas. Vėl nieko nedarys,
užrakinęs lietų, žydras išgama.

Krapšto kirminas – kol sausmetis krapštys.
Ne viena mintis medžiu įmitusi.
Pro sulos vartus praeina net nykštys, 
o drevėj tamsu – kaip žynio mituose.

Išlašėk kvapu į dangų pro rieves –
vertikalią būtį žada aimanos.
Išvyniotas vėjas lietų parsives,
jau leidimą gavo, nesibaimina.

Ką vinim lietaus ant balto kailio parašyt?
Nesakyk, kad taip prasti jau popieriai.
Pažadėjo klounas vėjas ryt, poryt,
jei ne debesis, tai drėgną moterį.