Labirintas

Koridorius nesibaigia. Keista, kad negali suprasti, ar jis aklinai juodas, ar akinamai baltas. Bet vis tiek čia akina (o gal aklina?), jog, rodos, kitame žingsnyje turėtum įkristi į bedugnę, baltą ir vedančią į kažkokį užmiršimą, bedugnę, kurioje slypi metamorfozė, čia tu pajustum turįs sparnus ir keistą, spindintį veidą,- kas tu? ar dar būtum žmogus? Bet neįkrenti. Koridorius nesibaigia. O tu negali sustoti. Čia tiek durų. Turi įeiti, kad suprastum. Praveri duris. Dykuma. Karštas smėlis nedegina basų kojų, nes dykuma tave šaukė. O tu atėjai tik dabar. Ar įmanoma suskaičiuoti laiką smėlio kruopelytėm? Atsiguli į smėlį, bet jis negraužia tau akių, nes jis tave šaukė. Tu keliesi ir žengi. Ten, kur prisiliečia basa pėda, iškyla smėlio rožės. Ir čia pat pražysta, nudažytos tavo pėdų krauju. Tačiau tau neskauda. Tu nejauti tekančio kraujo. Dykuma žydi. Saulė kaitina tavo galvą. Prakaitas žliaugia visu tavo kūnu – per kaktą, skruostus, lūpas, kaklą, pečius, krūtinę, liemenį, kojas. Jis kojomis pasiekia smėlį. Čia jis virsta upe ir ežeru, skaidriu ir tyru. Tačiau tu nejauti karščio, nejauti žliaugiančio prakaito. Ranka sugniaužusi smėlį. Jis skverbiasi pro pirštus. Tu atėjai, bet negali pasilikti. Vėl koridorius. Kitos durys veda į sodą. Į baltų povų sodą. Ten sėdi Jis – Baltasis žmogus. Tavo akys ieško Septyneto. Tavo rega paaštrėja, klausa ir uoslė pajautrėja. Tu tyli. Junti, kaip kilnojasi tavo krūtinė, kai tu godžiai trauki į save orą. Lyg mažas vaikas glundi prie Septyneto ir nebenori Jų paleisti. Tačiau žinai, kad tau reikia eiti. Rankoj dar suspėja atsidurti rausva Gyvybės Gėlelė.  Kitos durys… Žmogus, toks artimas, jog kartais pasidaro sunku atskirti, kuris iš jų yra jis, o kuris tu pats. Žmogus, apšauktas iškrypėliu. Už lango dar girdisi keiksmai ir ištvirkęs juokas. Tačiau tai nepasiekia žmogaus ausų. Plunksna greitai bėgioja popieriu. Jie per silpni, kad sugebėtų pavogti jo laiką, jo plunksną. Jis – amžinybė. Jo plaukai vėl auksiniai. Jau nuo tada, kai jis atėjo pas tave. Nuo tada, kai atėjo su subjaurotu ir apspjaudytu veidu, su tamsiai kaštoniniais plaukais, nuo tada, kai verkė ant tavo peties, nuo tada, kai kiekviena ašara plovė bjaurastį nuo jo veido, nuo tada, kai jo veidas vėl tapo skaistus kaip tyro vaiko, kai jo plaukuose vėl pradėjo žaisti auksas, nuo tada, kai įvyko metamorfozė. Jis vėl tapo vaiku, Žaliojo Žmogaus ir tavo padedamas, vėl užaugo, tačiau dabar skaisčiu ir auksaplaukiu. Dabar jis, tas žmogus, švelniai laiko tavo ranką, dabar jo, šio žmogaus, širdis plaka vienodu ritmu su tavąja, ir tu girdi tai ir nebesupranti, kur jo širdis, o kur tavo. Tačiau ir vėl eini. Patenki į klegesį. Tie žmonės skuba. Kur? Į mirtį? Kodėl jie akli? Kodėl jie tavęs nemato? Kažkoks žmogus per mikrofoną praneša, kad dabar gros George Michael’ą. Taip, tau patinka ši muzika. Tavo kūnas liečiasi prie daugybės kitų, kurie juda tuo pačiu ritmu. Jų veiduose ekstazė, tačiau niekaip negali suprasti, kas čia nerealūs – tu ar jie. Kita daina. Kodėl jie dainuoja: “You can check out any time you like, but you can never leave”? Taip, turi eiti, privalai.    Kitos durys. Nieko nematai. Kažkas paima už rankos. Kažkieno pirštai švelniai glosto odą, kažkieno karštas kvėpavimas, kažkieno lūpos paliečia tavo kaklą, plaukus, ausis… Ne! Negali. Tu bėgi. Link kitų durų. Rankose atsiranda teptukas ir tu vedžioji jį nauja drobe. Drobėje lėtai iškyla tas vaizdas, kuris tau stovi prieš akis, tačiau kurio negali apčiuopti. Kita tavo ranka vedžioja plunksną. O kiek rankų turi žmogus? Ar tikrai mes turime dvi rankas, vieną nosį, dvi akis, dvi ausis? Gal atsakys kitos durys? Ranka pajunta purius ir švelnius vaiko plaukus. Čia daug vaikų. Jie krykščia. Čia susirinko šviesa. Ar rasi atsakymus? O kitos durys? Labirintas… Ne! Kuo tolyn iš čia. O jei ir kitos durys?! Tu bėgi ir girdi tik savo alsavimą, atsimušantį nuo koridoriaus sienų. Staiga sustoji. Tik dabar supratai. Gal pabusti – sakei. Bet net tada tavo rankoje išliks šiltas ir birus dykumos smėlis, tebežydės Gyvybės Gėlelė, tebejausi šypseną ir gyvą, absoliutų širdies plakimą: TUK TUK – TUK TUK – TUK TUK – TUK…