Juodžemio tekstas

Aria plūgas sudilusį juodžemio tekstą
ir pasėja į dirvą keiksmažodžių šieną.
Arklio pėdose ašarom šventraščiai drėksta -
varto debesys nosinę ant avižienos.

Pypkės dūmais pakyla nekaustytos mintys
iki prakaito lašo kepurėj artojo.
Botagu diriguoja - save nuraminti -
nors šį tekstą kasmet vis kartoja, kartoja.

Paklaidom skiemenuoja dirvožemio raidę,
tokią mažą – užaugs. Pats žieve jau apaugo.
Pirmąkart ariant lauką, pavasarį žaidė:
gal ne arklį pakinkė - išdykėlį kauką?

Metai klimsta vagoj – aitvarai vis sunkėja.
Nesuprasi, kas aria raukšlėtą seklyčią
kaktoje, po akim skaito rudenys sėją.
Gal užarti save, gal užverst tekstą tyčia?

Balsas temsta, o žvilgsnis nusiskina raukšlę,
randą laižo po raidę kaip nuodėmę smulkią.
Rūdys pasagą kala - gyvenimas kaukši
ir subyra vagoj į neklystančią dulkę.