Robertas Kleinsis. Kažkada žaliavęs miestas. 2 dalis.

„Pagaliau prarandu nuovoką ir sveiką protą... galėtų ir greičiau, nes noriu tai baig... “ – neužbaigė minties Robertas, krisdamas ant smėlio, be sąmonės. „Pagaliau baigėsi šis suknistas košmaras“ – užrašytų jis į tą patį aptrintą sąsiuvinį, jei galėtų.
Princas (taip, jis buvo Simerijos karalystės princas, velionio karaliaus sūnus, per apgaulę nušalintas nuo sosto) lėtai pramerkė užtinusias akis, vaizdas liejosi... viskas atrodė kaip sapne.
-Rojus ?.. – negarsiai, pridususiu balsu ištarė Kleinsis.
-Ne, Henokdolas*, - atsakė kažkas taipogi suduslėjusiu balsu – džiaukis, kad tu čia atsidūrei, nes jau nedaug tau buvo telikę.
Akyse tapo šviesiau, vaizdas ryškėjo ir Robertas jau galėjo įžiūrėti vidutinio ūgio senioką, garbanotais, pražilusiais plaukais ir ilga vos ne pusę veido uždengusia barzda, kažką beplaunantį aprūdijusioje kriauklėje. Gulėdamas ant purvino čiužinio, tvarkingai uždėto ant metalinio lovos karkaso, Kleinsis pažvelgė tiesiai į lubas. Jei, aišku, rudą, medžiaginį, vietomis apiplyšusį palapinę primenančio medžiaginio pastato tentą galėtumėme pavadinti lubomis. Nosį visąlaik rietė mėšlo, rūkalų ir spirito kvapai.
-Kodėl aš čia? – jau garsiau paklausė Robertas.
-Ne aš sprendžiu ką gydyti, toks mano darbas. Pagulėsi čia kol atgausi jėgas. – atsakė seniokas.
-Kiek laiko aš jau čia?
-Aš pats Henokdole tik dvi savaitės. Kai atvykau, tu čia jau gulėjai be sąmonės, bet man vis neleido užbaigti to gamtos pradėto darbo, kaip iškart norėjau. Nutarė tie, prakeiktieji, kad tu dar atsigausi ir man tenka dėl to čia praleisti vos ne visą dieną.
Roberto galva lėtai nusviro į kitą šoną. Šen bei ten pro palapinės tentą prasiskverbiantys blankūs saulės spinduliai apšvietė nešvarumais ir nedideliais smėlio žiupsniais apdengtą molinę aslą, dar keletą tuščių lovų ir ore pakibusias dulkes.
-Temsta, mano darbo diena baigiasi, gulėk čia ir nesijudink, ryt ryte grįšiu. Jei norėsi gerti- vandens dubenėlis prie lovos, – pasakė seniokas, užgesino žibalinę, blankiai švietusią lempą ir užrakinęs apipuvusias medines duris, išėjo. Gana nemažoje palapinėje, atstojusioje ligoninę beviltiškiems ligoniams, įsivyravo  beveik visiška tamsa. Kleinsis visu kūnu persisvėrė į vieną pusę. Smūgis į grindis ir jau seniai jaustas skausmas. „Man skauda... to suknisto prakeiksmo nebėra... “ - pagalvojo Robertas ir jo veide atsirado perkreiptas šypsnis. Tai suprasdamas griebė prie lovos padėtą vandens dubenį ir apgraibomis užčiuoptą apipelijusį duonos gabalą, numestą kažkur prie indo. Paskubomis suvalgęs net smulkiausius ant purvinos žemės nukritusius duonos trupinėlius, jis, pasilaikydamas už lovos krašto, stojosi. Lėtai slenkant laikui jis vis tvirčiau jautėsi ant grindų. Durų kontūrus išryškinusi blanki šviesa staiga sušvito ryškiau, - Robertas išvirto su jomis į seną, akmenimis grįstą gatvelę. Po kelių minučių, jausdamas diegimą dešiniajame petyje, jis vėl stojosi. Dangus atrodė neįprastai išblyškęs ir tuščias, o vis labiau temo. Atsargiai apsidairęs ir pasiremdamas į aukštas, mūrines pastatų sienas,  jis lėtai patraukė gatve.
Brėkšo rytas. Pakilus sunkiems akių vokams, princas suprato begulįs ant šaltos, dulkinos žemės, didelėje aikštėje, į kurią rinkosi vis daugiau turbanais apsigaubusių žmonių. Buvo ganėtinai šalta, tačiau greitai šildė užu pastatų išlendanti saulė, o jo joks praeivis neužkabino, nepatraukė, jis tiesiog niekam nerūpėjo.
Atsibudo atremtas į akmeninę sieną ir prieš save išvydo senstelėjusios, geltona skara apgaubtą moters veidą, per kurį ritosi ryškus randas.
-Kas tu? – paklausė Robertas.
-Nesvarbu kas aš, štai, imk, o aš turiu iš čia dingti, man neleidžiama bendrauti su nepažįstamaisiais, – teatsakė moteris ir greitai, kiek leido vis smunkantys sandalai, nubėgo iš atliekomis apversto skersgatvio, palikdama gabalą duonos ir odinę gertuvę beveik pilną vyno.
Saulė vėl eilinį kartą išryškino dangaus skliautą. Robertas šįkart turėjo daug daugiau jėgų nei anuomet, kada čia pateko. Atsistojo, tačiau nėjo, laukė, kol kojos pripras prie vertikalumo. Atsirėmęs į sieną jis bandė eiti ir jau greitai į ją atsiremti nebereikėjo. Kleinsis iš skersgatvio įžengė į plačią, žmonių pilną gatvę. Retai išstatyti žibintai buvo aprišti žaliomis vėliavomis, šiame krašte reiškusiomis tai, kad miesto vartai uždaryti, saugantis užpuolikų arba negailestingų smėlio audrų. Jam reikėjo rasti vadus, tačiau čia, Henokdole, jie buvo per daug godūs, savanaudiški ir ištroškę garbės, - nebūtų padėję, nebent sušėrę liūtams. reikėjo pasiekti Kreicvigą, karalystės sostinę.
„Jau trečia savaitė kaip tie prakeikti vartai uždaryti, kiek tai dar gali tęstis..? “ – rašė Robertas į naują, storą sąsiuvinį, atstojusį dienoraštį. Gyveno tas savaites apleisto namo palėpėje, o maitinosi vogdamas iš gatvės krautuvėlių. Išgirdęs didelį triukšmą gatvėje, jis nulipo nuo apiplyšusio, vietomis pajuodusio nuo dulkių čiužinio, nužengė prie taisyklingos formos skylės sienoje, kur anksčiau buvo langas ir jo veide atsirado džiugesio šypsnis, - nuo žibintų buvo nurišamos žaliosios vėliavos. Vyras visus savo daiktus (sąsiuvinis, tušinukas, kišeninis peiliukas, žibintuvėlis, laikrodis, gabalas rūkytos mėsos ir vandens bei vyno gertuvės) greitai susimetė į  nedidelę kelioninę kuprinę (viskas buvo vogta) ir nuskuodė žemyn suktais laiptais. Gatvėje buvo girdėti, kaip girgždėdami prasiveria sunkūs metaliniai miesto vartai. Išbėgęs į gatvę jis pasimaišė vežimo traukiamo seno kuino, prikrauto įvairių maišų su žemės ūkio produktais kelyje.
-Traukis, stuobry, nuo kelio! – pradėjo rėkti vėžnyčiotojas.
Robertas jau buvo besitraukiąs iš  kuprinės kišenėlės kišeninį peiliuką, tačiau netoliese išvydo policininką, be to, pagalvojo, kad jis pats nemokėsiąs valdyti arklio.
-Kur važiuoji? Gal į Kreicvigą? – garsiai suriko Kleinsis.
-Ne, į Grynburgą, bet jis netoli kelio vedančio į tą Kreicvigą!
-Pasitrauksiu, jei galėsiu su tavim važiuoti.
-Po galais, kokie čia trenkti žmonės! Šok greičiau į vežimo galą! Aš skubu!
Robertas lėtai atsisėdo kur jam buvo liepta ir vežimas pajudėjo miesto vartų link. Jau greitai princas atlošęs galvą stebėjo didžiulį vartų arkos išlinkimą. Po to, vartų kontūrai vis menko. Jie patraukė tolyn nuo Henokdolo, tolyn į dykumą...





* Henokdolas- Simerijos karalystės vienas didžiausių miestų, dabar vadinamas "Dykumu sostine".