Ant jūros kranto stovi žmogus. Jis stebi besileidžiančią saulę, visą žemę apgaubiančias sutemas. Danguje žaidžiančius ugninius drakonus. Nepakartojami padarai. Labai seni ir labai protingi. Jie čia jau buvo tadam, kai dar net užuomazgos žmogaus žemėj nebūta. Daugiau be jo nėra nei vieno žmogaus. Visi bijo drakonų. Tačiau jis kažkodėl net neketina trauktis. Ramiai stovi ir stebi tyliai užmiegančią saulę. Lengvas šaltas vėjas švelniai plaiksto jo baltą rūbą. Baltas gobtuvas neišduoda jo veido. Saulė jau nusileido ir patekėjo skaisti pilnatis. Žmogus net nepajudėjo. Atrodo tarsi šaknim būtų įaugęs čia į žemę. Jūros bangom pradeda bėgioti tamsa, tamsesnė už pačia naktį. Už nugaros pasigirsta sodrus žemas balsas:
- Vis dar lauki?
Žmogus be garso linkteli. Nepažvelgia atgal, nepakelia galvos, neišleidžia nei garso. Atrodo, kad jis visai nenustebo.
- Dar neradai atsakymo?
Jis nežymiai trūkteli pečiais.
- Nusivyliau. Maniau, jau seniai peržengei save. O juk viskas taip paprasta. Nereikėjo kapstyti taip giliai po žeme, juk vaisiai augo ant jos. Na, tu bent jau sustojai, o tai jau pradžia.
Vėjas nupūtė baltą gobtuvą. Vėjyje suplazdėjo ilgi juodi plaukai. Pasigirdo gražus moteriškas balsas. Žmogus prakalbo.
- Tiesa, aš per ilgai bėgau. Žinau. Bet dabar jau atėjo laikas. Sulaukiau. Dėkui, Obe. Manau, jau esu pasiruošusi susitikti su savimi. Tebūnie, neversiu jo laukti.
Ji užsimetė gobtuvą ant galvos ir nuėjo kopų link, po to dingo jų apsuptyje. Drakonas dar kurį laiką stebėjo ją nueinančią.
- Nėra už ką.
Tada pasisuko jūros pusėn ir didingai pakilęs nuskrido į tamsą.