apsikirpau

apsikirpau gėlavandenė skvo
dabar esu tik be kasų
bet garbanoja debesis lietus
ir permirkęs vienatvės eufemizmais
naktinis Vilnius spindinti balta
žibintus apsivijusi vaivorykštė
niūniuoja vėją gegužėn nuplikusį
it popierius ne akvarelei skirtas
peizažas drėksta negražiom dėmėm
apeidamas mane ir mano žmogų
mes stovime ir nieko čia nėra
lietus meilus truputį senamadiškas
papilkęs eufemizmais vienumos
man perša savo neįkyrią spalvą
kad nutekėčiau drobulės kraštu
kartu su murkiančia tyla pavasario
tarsi damasko švelnūs ornamentai
ant išgaląstų laiko ašmenų