Pusė keturių nakties

Ir vėl apgirtę
nuo kalbų ir tamsos
sėdėjom laukuose
ant mažų kupstų.
Pjaustėm į gabalus
šieno kūgius,
dulkės kilo
ir leidos,
skraidė pavėjui.
Mūsų žodžiai,
plaukiantys su debesimis,
į vakarus
pasiekdavo jūros pakrantę.
Nukrisdavo kartu
su lietumi,
pažaisdavo
su smėlio smiltimis,
iškedendavo pakrantės žoles,
paslėpusias gintaro luitus,
o mes,
retkarčiais,
pradėdavom lakstyt
lyg vėjo draugai,
mėtyt akmenis
tikėdami,
kad jie pasieks
tolimus miškus.

Žaidėm.
Jautėmės jauni.
Užmokėję vėjui
nuomos mokestį,
užėmėm jo vietą.