Orvidai

Orvidai

Pasaulio pažinimas nevienalytis. Jo urvus suriša labirintai ir erdvės. Rodosi lyg ir į priekį einama, o iš tikrųjų tūpčiojama toje pačioje vietoje ar net pasitraukiama atgal. Neveltui sakoma: "Nežinomi Viešpaties keliai. " Mąsliai ir apgalvotai sakoma. Kas galvoja, kad vienas žmogus judėdamas neklysta ir gali mokyti visus kitus, tas pridaro daug kvailysčių. Apie tai ryškiai byloja mūsų vakarykštė diena.
Prievarta, kraujas, šaudymai, kalėjimai ir konclageriai, visas tas rachmetovinio tipo pasiaukojimas ir savęs aukojimas kovojant už "gražesnę ateitį", visų vienybę ir gerovę - buvo ir lieka pastangomis į vargą, pražūtį, istorinį niekadėjiškumą.
Dažniausiai mes gudresniais tampame tik tada, kai pasukame galvas atgal ir žvelgiame į nueitą kelią. Tik tada atsiveria burna pasakyti: "Tik pagalvok, kiek kvailysčių būta... " Bet blogiausia yra tai, kad ne taip seniai tas kvailystes ir paikiojimus vadinome didžiausia pažanga, vos ne naujų amerikų atradimu...
Ir tarp visų tų „darbų“ šventu išlieka tik vienas dalykas - humaniškumu ir atgaila besiremiantis žmogus. Tas žmogus, kuris savo veiklos vėliavą nudažė svarbiausiais veiklos principais: neprievartauk, nežudyk, būk gailestingas, padėk savo artimui...

1. Vaizdas nuo Salantų kelio ir iš artumos
Pirmą kartą į Orvidų sodybą užsukau prieš trejetą dešimčių metų.
Pro mašinos langą matėsi melioruojamų laukų vidury ne tai kokie bokštai, ne tai medžiai, ne tai namai. O gal tiesiog žemių ir akmenų krūvos. Tas visas pakilimas iš toliau atrodė kaip pūlingas šių lygių žaliuojančių laukų skaudulys. Keisčiausia - vietoj žaliųjų medžių vainikų kažkas juodavo, pilkavo ir baltavo. Jeigu žmogus būtų milžinas, atrodė, kad ten galėtų kyšoti apipjaustytos jo rankos, išskiesti sustingę pirštai, nulaužtos kojos, sudarkyti šonkauliai. Bet kodėl visa tai ne palaidota, bet kaip pakliuvo užversta akmenų luitais, žemėtomis vejomis, medžių nuolaužomis?..
Keliukas prie sodybos per žalią lauką ėjo kaip lininis ir dar neišbalintas audeklas. Siauras, neapsilenktų nė du arkliniai vežimai. Artėjant prie sodybos iš nuostabos mūsų akys vis labiau „lipo ant kaktos“. Čia viskas buvo keista, neįprasta, nematyta, protu nesuvokiama. Tokių dalykų net įsivaizduoti negalėjome. Bet kažkas čia mus tarsi užhipnotizavo, traukte traukė akis, keistai dilgino mintis. Viskas keistesnis už keistą, painesnis už painų, niekaip nesusiejami daiktai, skulptūros, medžiai, luitai žemės, skaldyti ir neskaldyti laukų akmenys, iškasti ir pribėgę vandens grioviai ir tvenkiniai, ir tarp visko dar išlikę gyvenamieji namai ir kiti normaliam žmogaus gyvenimui reikalingi statiniai...
Visoje toje maišatyje dūzgėjo ir keletas kelmų bičių. Niekaip negalėjome suvokti bendro vaizdo, nes jo lyg ir nebuvo. Paėjus tolyn nuo sodybos - ryškiau pasimatė nudžiūvę ir šaknimis į viršų pastatyti didžiuliai ąžuolai, suversti į krūvą kiti melioruojamų laukų medžiai...
Tikra pragaro velniava, negalėjome suprasti, kam tai reikalinga, kas norima pasakyti. Nei čia koks etnografinis muziejus, nei čia kas nors, kam nors reikalinga. Iš visur, kas pakliuvo suvilkta, netvarkingai sukrauta, supainiota, vielomis ir virvėmis apraizgyta, suraišiota - nei pradžios nei pabaigos, ir kultūringam tų laikų žmogui nėra čia ko ir į ką žiūrėti...
Nebent tų aukštai į viršų pakeltų didžiulių kerų, karikatūriškai suniokotų medžių, galingų ir jau pradėjusių nužievėti ąžuolų kamienų, kurių šakos ir laužytos, ir pjaustytos, ir kitaip sumaitotos, sugręžtos ir susuktos... Bet ar mažai mes matėme sudarkytų sodybų, vėjo varstomų ir gailiai girgždančių namų durų, kurių šeimininkus išvežė į Sibirą, ar neužtektinai braidėme po visokiausias lūženas, ar neprisižiūrėjome miestelių aikštėse Vėtrovo divizijos kareivių nužudytų ir sušaudytų ir po kelias dienas saulėkaitoje laikomų ir šimtais musių puolamų mūsų žmonių lavonų?.. Tai kuo, sakykite, susimildami, mums bepasigėrėti šitoje Orvidų sodyboje?
(B. d.)