Vasaros asfalto raštas

Kai miesto aikštės sukasi aplinkui ašį,                       
skalauja akys porceliano rūką.                               
Šaligatvis išbėgt į plačią gatvę prašos,
kur kampas toks smailus, o durys bukos.

Įstiklina asfaltą virtas vasarėlės oras.
Autobusus lukštena skvero dulkės.
Į radiatorius dubysos raitos chorais.
Stotelės traukiasi - jos tokios smulkios.

Ant stiklo priekinio trys musės pasirašo
taškais, net daugtaškiais ir be skyrybos.
Šaligatvis ir vėl išbėgt iš miesto prašos,
nes kaukšintis kulniukas jam įgnybo.

Raibumą vyzdžiuose vaizdai lizdais susuko,
pasisuka diena į vakarus truputį.
Į skverą rangosi tamsa, o gal barsukas.
Parsiveda noktiurną prostitutė.

Stabdžių paklaikęs balsas dangų skerdžia,
lig dugno skiestą grindinį ragauja.
Net senmergė jau ne viena – ji klausos Verdžio
ir sėja viltį į asfalto saujas.