be galo [n-s]

prabundu aš kaip ir visos,
kai vidurnaktį dribsnius kramtai,
pilna burna, pridusęs visas
išvirkščiai mano delnus matai;

nuo tiesos pižama pasidengus
savo kojas iškeliu lauk:
tu supyksti, kad vėl tau trenkus
įsakau: "trupinius trauk! "

ir tada nieko netaręs
tu išjungi snobo naktis,
visą vakarą laikraščius aręs,
atsigulęs paspaudi mintis;

pabundu po kelių minučių
vos prigludus, kaip slyva delne,
nes tu pradedi ploti katučių -
kyla priešpriešis vėjas kalne. ..

nežinau, man nestovi kitas
taip gražiai po langais kaip minia,
kaip aušra iš akies išvirtus,
tyvuliuoja tavo sula in' biudė;

bet tikrai labai reikia kartais,
kad išjungtum šviesą srovėj
aš nenoriu dėl nieko tartis -
nori dingti - prašau - gerklėj. ..

ir jaučiu, kaip lig pačio ryto
tu ir butelis stovit lange,
po pagalve slepiu dantuką
neškis pelyte iš čia mane

saulė rūką prisidega garsiai
nuo kaštono žvakių - kalių,
šiandien pienėse varlės kvarksi -
aš lig šiol atsibust negaliu.