Slapyvardis-Lesili

Jis tikrai subinė, pagalvojo jinai, jeigu galėjo taip pasielgti…Jai nepatiko ta kavinė, o jis būtent ten ją ir nusivedė, jai nepatiko likeris , o jis būtent jį ir nupirko…fui, net nupurtė, jai šlykštu pagalvoti apie kiaušinių likerį…
Iš pat pradžių, kai tik pradėjo su juo bendrauti jai pasirodė kad jis subrendęs, protingas
O svarbiausiai romantiškas vyras, deja ,bendraujant kompiuteriu visai kitaip…
- Kur tu dirbi?
- Gal galime be to, matai tai dažniausiai priveda prie:" ar pažįsti Petrą, ar Joną "-,nesvarbu
- Gerai galime ir be to , kaip nori aš juk turėjau kažkaip pradėti.
- Turėjai, bet pradėjai kaip visi, aš nenoriu mane jau vemti verčia no tokiu banalybių…nepyk aš nervuota, aš žinau aš… ai nesvarbu…
Prieina padavėja, burna darbo metu niekada neužsidaranti, šypsena kaip ir visada ligi ausų ryškiai raudonos lūpos, kurios jau banaliai  derinosi prie jos blond spalvos plaukų. Iš tikrųjų jai nepatiko blondinės, ji nežinojo tiksliai kodėl, bet jai atrodo kad blondinės gali tik gerai…
- Jums ką nors atnešti?
- Ne, ačiū dar ne.
Ir kam ji nusiėmė žiedą, prieš susitinkant su juo? Jai pasirodė kad jis galės kažką daugiau. Bendraudami virtualiai jie buvo kažkaip keistai suartėję, jausmas nepaaiškinamas, jausmas, kuris jaučiamas nematant žmogaus jau vystėsi galbūt į aukštesnę stadiją.
Slapyvardis- Lesili. Kodėl būtent Lesili? Ji skaitė romaną, kažkokio vokiečių rašytojo, jai pasirodė, kad Lesili yra asmenybė kuri ji norėtų būti.
- Tu gyveni viena?
- Kodėl taip klausi?
- Na….vis tiek tokio amžiaus moteris…be žiedo…
- Kur link čia suki?
- Ne, niekur, paprasčiausiai …aš vedęs…
Tikrai be reikalo, be reikalo ji nusiėmė žiedą. Jai 36, ištekėjusi, vienas vaikas. Vyras –mokesčių inspekcijos vyresnysis inspektorius, ji dirba prezidentūroje, administratorė. Tipiška vilniečių šeima, tipiškos šeimyninės problemos.
- Kodėl tu taip norėjai susitikti gal ko tikiesi?
- Ką tu…jis pagalvojo, kad netgi nežino jos tikrojo vardo…koks tavo vardas?
- O, jau ir apie vardus prakalbom…Loreta
- Loreta aš …man…man kartais labai sunku…tas darbas…žmona, vaikai, kai viskas susideda į krūvą man pradeda važiuoti stogas…
- O kam taip nėra, visi mes mirtingieji, ką galvoji man kitaip?
- Būtent, todėl ir noriu, kad mes leistumėm sau nors valandą atsipalaiduoti, nors valandą nekalbėti apie žemę ir jos žemiškus vargus, nors pasvajoti, įsivaizduoti ką nors nerealaus, pavyzdžiui, kad tau 18, man 20 ir čia mūsų pirmas pasimatymas. Kad aš iki ausų įsimylėjęs tave ir pildau tavo slapčiausius norus, kad mes svajojame kaip pabėgsime nuo tėvų ir išvažiuosime kartu prie jūros kad mes…
- Stop. Tu pradedi kalbėti kaip ir ten, kompiuteryje, gal todėl aš ir atėjau susitikti su tavimi, bet kurių velnių tu nupirkai tą sušvinkusį kiaušinių likerį?
Jos vyras buvo aistringas sportinių automobilių mylėtojas, jai kartais atrodydavo, kad jas jis myli labiau už ją. Jai trukdavo vyro, šilumos, kurią mokėdavo jis suteikti, jai trūko jausmų, o ypač švelnumo…ach kaip jai trūko švelnumo, švelnių žodžių, švelnių prisilietimų, švelnaus…
Priėjo blondinė…
- Ką gersi?
- Viskio, keturiasdešimt ir kolos mažą
- Ir viskas?
- Taip. Ir galite taip plačiai nesišypsoti, burna pavargs.
Iš tikrųjų  ji nebuvo kandi, ji niekada nesikabinėdavo prie žmonių, jai visada rūpėdavo kitų nuomonė, bet paskutiniu metu jai kažko trūko…jai trūko švelnumo. Gal būtent dėl to ji  ir nusiėmė žiedą.
- Kai tu man atsiuntei savo nuotrauką, aš pamaniau, kad esu jau tave kažkur matęs ir iš tikrųjų  aš tave mačiau…mačiau savo sapne…
- Nereikia, prašau.
- Kodėl tu taip kalbi? Juk…aš maniau kad tau malonu, malonu girdėti švelnius žodžius, malonu manyti jog tavim kažkas rūpinasi, malonu kad tau kas nors padeda pasijusti moterimi.
- Man ir yra malonu, bet…aš…aš nenoriu.
- Tavo akys jos…man švyti jos daugiau negu žvaigždės jos mano svajonių viršūnėje, jos…degina mane iš vidaus…tas jausmas jis…
- Prašau tavęs…nustok…prašau…
Jei ji butų jo nepertraukusi ji būtų ištirpusi čia, vietoje, ant kedės…
- Tau nepatinka?
- Patinka, labai…aš noriu bet…
Skambutis.
- Klausau. Taip. Taip. Ne. Gerai. Viso. Turiu lėkti
Iš tikrųjų ji norėjo pasilikti ji norėjo klausytis jo žodžių, klausytis kaip jo fantazija piešia romantiškus vaizdus, romantišką pasaulį, tokį kokio ji norėjo.Dar ji norėjo švelnumo…visos moterys nori švelnumo…
- Man tikrai labai gaila…koks tavo vardas?
Ji niekada neklausdavo vardo.
- Marius
- Malonu.rytoj darbe ne ką veiksiu, sėdėsiu prie kompiuterio, skiriu tau virtualų pasimatymą, apie pietus, sutarta?
- Sutarta.
- Gerai…žinai, Mariau, iš tikrųjų kai pasirodei pirmas dešimt minučių galvojau kad mums nieko neišeis…
- Tai suprasti kaip viltį?
- Nebūk mažas vaikas ir tu ir aš, žinome, kad ilgai debesyse neskraidysime, kad tas gyvenimas, kurį gyvename ir viską suteikiantis. Gerai, malonu. Iki susitikimo internete. Ir niekad, girdi, niekada daugiau nedrįsk man pirkti to šlykštaus likerio.
- Ate…Lora…
Jai per kūną perbėgo šiurpuliukai, jos niekas taip nevadino, netgi jos vyras, jai pasidarė nepaprastai silpna, silpna malonumo, kurį patyrė išgirdusi “Lora”
- Nevadink daugiau manęs taip!!! Girdi, sakau, nevadink manęs daugiau taip! Nedrįsk arba niekada daugiau nebesusitiksim!
- Gerai. Nepyk, aš tik norėjau kaip geriau…
- Geriau!? Geriau iš vis būčiau čia nėjusi! Ate.
Ji jau buvo atsistojusi, tik susirado savo skėtį ir pasuko išėjimo link. Tai nebuvo jos paskutinis pasimatymas su juo ir ji tą jautė.