kalbėdavomės, o mūsų kūnais
purtydavosi minutės
nelyg lapeliai mimozos
įsiskrodę vėjyje
ji yra sugrįžtantis prisiminimas
nusimazgojęs rūbą upeliūkšty prie
tako į dangų, ji yra nepašaukiamas
vardas, briaunasparnis paukštukas
pavasaris
kalbėdavomės be jausmo ir
niaukdavosi mūsų žodžiai
akimirkomis pasiversdavome vaikais
rėkiančiais garsiau už savo
tuštumą
beskaičiai kilometrai mintimis
mintimis ir į atmintį
beorė beerdvė laiko gaudytoja
ji trupinėlis mano kišenėje
matydavomės vis rečiau
nebesimatom
ji buvo kelionė lietaus kojomis
dykumos šiugždančiu smėliu