Meilės nublokšti klajonei

Balta šviesa mus sujungė
Ir nubloškė mėginti Dieviškosios
Meilės, kuri mus gundė,
Nerast tikrosios...
*
*

Devyniolikta akimirka šviesos
spindėjo kai buvo tamsu
prie ledinės upės žiočių,
lūpos nelaukė dienos,
joms reikėjo kibirkštėlės mažos;
O šiąnakt užmigt be Tavęs negaliu!
Prisimenu, tada buvo tylu,
kai klausiaus Tavo dainos.

Mano kojos prisiminimais dreba;
Šiaurės pašvaiste spindėjo dangus;
O mano veidas vėl toks niūrus,
vėl kažkur, šalia, balta šviesa.
Mintyse Tavo balsas vėl šnibžda:
-Taip buvo, taip ir bus.
Klajosim palikę savo namus
Nes meilė ši amžina.

Amen (taip tikiu).