Pargriuvo rubuilis.
Verkti pradėjo. Garsyn vis. Kad išgirstų mama. Kartkartėm imdamas jau užspringt visu kuo išsiliejusiu, užplūdusiu: ašarom, prakaitu, snargliukais ir seilėm. Suskubusi prieiti, nelaukdama, kad pats kelsis, mama, pakėlusi nuo žemės, delnu nušluostė išsipurvintus drabužėlius, sukišo jai bekeliant jo išsitraukusius marškinėlius atgal į kelnaites, nosine nuvalė įšilusį, rimstantį jau, sūnaus veiduką. Patapšnojusi per petį, paragino pirmyn eiti atsargiau, o kad ir vėl nepargriūtų, patarė priešais kojas statant, atidžiau žiūrėtis.
Toje pačioje vietoje pargriuvo ir kūdutis.
Apsižiūrėjęs, tartum susirūpinęs, ar kas nepastebėjo, suskubo stotis pats. Pasikėlęs nuo žemės, jau bebėgdamas link beatsisukančios savo mamos, apgraibom bebraukdamas dar byrantį nuo drabužėlių smėlį, pakėlė į mamą žvilgsnį, kuris vadinamas nekaltu, kai nemokant meluoti bandoma sakyti, kad nieko neatsitiko.
Tą pačią vietą prisiminus, lengvabūdiška yra spėti, kad rubuiliui dar ne kartą pargriuvus gyvenime teks tikėtis sulaukti ištiestos pagalbos rankos, o kūdutis, pargriuvus, negaištant laiko sulaukt dėmesio iš kitų,- jie vadinasi nepažįstami, stosis pats, kad netaptų aiškiai gėda, savo jėgomis pasikliaudamas.
O jei man pargriuvus kada pritrūktų jėgų pačiam stotis, kuris iš jų, iš tos pačios vietos, bet jau kitoje vietoje, man padėtų ?