Pinčius — 16

16. Pinčiaus išlaisvinimas

Kai Mantas pasakė, ką turi daryti kastuvas, jis skriste nuskrido bemaž prie pat buvusio prūdo vidurio ir pradėjo smarkiai kasti vos spėjusią šiek tiek ataušti žemę.
Kasė ilgai ir pagaliau iš gilios duobės kastuvas iššoko. Bet Pinčius vis tiek nesirodė. Lovliai ir Mantas sunerimę sustojo ant duobės krašto.
— Jeigu jis nepasirodo, skubėkime jam padėti, — pasakė Mantas sėsdamas pats ir kitus sodindamas ant šluotos. Kai nusileido į duobės dugną, jie nieko nesurado.
— Pinčius turi būti čia kur nors visai arti, nes kastuvas atkasė buvusį mūsų urvą... — samprotavo Juodis.
— Bet aš duobėje nieko negirdžiu ir nematau, — stebėjosi Mėlynis. — Atsitiko kokia nelaimė, o gal kastuvas ne ten nusikasė?..
Mantas vėl paliepė kastuvui kasti ir surasti Pinčių, bet kastuvas net nepajudėjo...
— Pinčius yra kur nors visai prie mūsų. — pakartojo Mantas. — Imkim ir patys pakrapštykim duobės sienas, parauskim į šonus žemę.
Neilgai trukus Mėlynis sušuko:
— Nieko mums nereikia rausti. Štai žiūrėkite, čia visai ne urvo siena, o Pinčiaus nugara. Ištraukim jį, kol visai neatšalo. Kažkas jį kietai laiko, jis negali nė pakrutėti...
Visi keturi šoko laisvinti žemėmis užversto Pinčiaus. Kai atkasė, Mantas pridėjęs ausį prie nugaros išgirdo, kad dar tebeplaka jo širdis.
— Paskubėkim, — paragino jis ir visi dar smarkiau ėmė ardyti Pinčių užvirtusią žemę. Kastuvas stūmė žemę tolyn ir netrukus Pinčius buvo atkastas. Tačiau, kad ir kaip jie stengėsi atplėšti velnią nuo sienos, jis nepasidavė: ir kojos, ir rankos į žemę buvo tarsi įaugusios. Kai atsikasė plačiau, pamatė — Pinčius yra įšalęs į lavą. Kertant lavą vėl pasitarnavo stebuklingasis kastuvas, tačiau nemaži jos gabalai liko prilipę prie Pinčiaus rankų ir kojų. Ištraukus Pinčių, visi susėdo ant šluotos, paėmė rankomis leisgyvį savo draugą ir išskrido iš ankštaus urvo į paprūdės platumas.
Pirmiausiai, paguldę ant sudžiūvusios vejos, jie Pinčiui ilgai darė dirbtinį kvėpavimą ir kai jis pamažu pradėjo atgyti, kvėptelėjo oro, visi apsidžiaugė, kad mirties pavojus praėjo. Kai velnias pramerkė akį ir ištarė pirmą žodį ir lovliai, ir Mantas iš laimės šoktelėjo aukštyn.
Paskui jie sustojo prie Pinčiaus ir klausė, kas jam buvo atsitikę?