aukščiausios jėgos nevertos
nieko kai tu
stovi
drebi į tamsą
bijai sekmadienio rytų be vyno
be rytojaus
eini į mišką tiesiai kur
judesio nualintas supuvęs kelmas
dar daug nori
eini ten
laukdamas šviesos bet karčios
akys per daug pyksta
be jokio aido be jutimo
kad esi gyvas ---
ir drebulys nurimsta
saldumas pamirštas klaidų
buvimo
nekaltini savęs čia kelmas kaltas dėl
likimo dėl dienų
kai dar buvai be grimo
riedėdamas keliu vis pagalvoji
išeisiąs iš žaidimo bet dar
stovi