Laumės

Dievaži. Spalvos pynėsi mano akyse, o plaukai pradėjo šakotis nė nespėjus išsiplauti galvos. Jų buvo daug-toks didelis, storas kuokštas ir Rozmari visąlaik iš to juokdavos: "utėlėm apaugsi, utėlėm apaugsi"-tyčiodavos. O aš vis bandydavau išaiškinti, kad utėlės ne krūmai ir pakelėse neauga, galvoj tik veisias kaip tarakonai, veisias veisias, veisias...
Šilta anuomet vasara buvo, girdėjau pasakojant, kad pas mus paežerėj laumės gyvena. Įdomu, kaip jos atrodo? "Tokios storos, senos bobos ilgais nagais ir plaukais",-sakydavo dėdė Pranas, kai tik motina palikdavo mus pas jį avilių kopinėt. Pats dėdė Pranas man buvo į laumių panašus-tik va, kad perkaręs visas ir kai kalbėdavo, kas antrą žodį krenkšdavo vis tyliau ir tyliau, kol tik imdavo ir numodavo ranka, neva nėr jam čia su kuo ir apie ką šnekėti. O mano plaukai ilgi.. gal ir aš laumė?:
-O laumės utėlių turi, dėde Pranai?
-Hmz.... che che... jos pačios veik utėlės, vaikeli... jos pačios veik...
-Dėde, o aš galėčiau būti laumė? -tada pirmąkart ir gavau per ausį. Niekad neužmiršiu, kaip teko eiti parduot pieno viena raudona veido puse-kaip puspilniam mėnuliui. O sutemus tekdavo vienai ir pareiti. Nors mūsu kaimas nedidelis ir jaukus, žmonės dar su pirmom vištom sugula, kas kur-girtuokliai patvoriais, blaivesni iki lovų parsiranda. Baisu būdavo grįžti, ypač, kai pro ežerą eidavau-girdėdavau kažką tyliai, bet labai gražiai dainuojant, maž nuotakas ruošdavo, kraitį perkraudinėdavo, maž mergos vakaruškas rengdavo.
Rozmari buvo vyrėsnė-jai jau buvo šešiolika ir ji turėjo jaunikį iš gretimo sodžiaus -Antaną tokį. Baisus kaip slibinas buvo-visas perbalęs, perkaręs ir be pusės dantų, mat mažas sirgo. Rozmari irgi nebuvo gražuolė-į vienas gretas su kiaulėm ją kiti sodžiaus bernai statydavo, o Antanėlis -ne. Antanelis jai ir gervuogių rytais atnešdavo, ir gulbe pavadindavo, o kai visai sutemdavo, pabučiuodavo ją į kairį žandą. Lig šiolei nesuprantu, kodėl tik į kairį. Tada Rozmari bėgdavo į pirtelę. Bėgdavo tekina, kasas pasileidusi ir kažką panosėj niūnuodama. Kol vienąsyk...
Buvo šilto rudens vėsus vakaras. Visi jau buvo susislapstę kas kur, tik mažiukai katinukai lakstė aplink trobą ir miaukė prašydami pieno, kol jų motina-stora ir sena katė- neparvydavo jų  trobon. Griežtai taip, nagučiais net įdrėksdavo, būdavo. Rozmari jau buvo beatsisveikinanti su Antanėliu ir kairį žandą bekišanti, kai ėmė ir apsiverkė. Nieks lig šiolei nežino, ko ji ten ašarom žemę vėsino, ko ji ten kūkčiojo lyg Žukevičių kūdikis. Tąsyk Antanėlis nė vieno žando negavo. Ir rankelių žemėtų paliest (nors anksčiau nesibodijo) ... Ne bėda bernui buvo-atsistojo ir nuėjo savo trobos link, jau tūkstantąjį kartą minamais takais, išdidžiai taip, nors  visdar sulinkęs. Rozmari atsistojo, susirinko drobes ir nuėjo pirties link. Tik kitaip šįkart, be džiaugsmų ir dainų, pamažu, lyg pas patį poną velnią eitų. Moterys seniai sumigę buvo ir kadaise stovėję šilto vandens katilai gerokai pravėsę taškomi skersvėjų aimanavo. Rozmari įsijungė pirtyje švieselę ir taip gražiai užgiedojo, tokiu plonu balseliu, kad tėvai, kaimynai sujudo, pagalvoję, kad įsibrovėlių čia būta. Vaikus trobosna uždarę, o patys vėzdais apsiginklavę patraukė jaunamartės ginti, nuo neaiškių valkataujančių bobų-būdavo tokių, kurios užpuola, apiplėšia ir dar iškeikia. Slinkdavo jos tartum šešėliai iš trobos į trobą, vos tik sutemdavo. Dienomis miškuose, arimuose slėpdavos, o naktim dar baisiau už laumes vaidendavos-ką ten vaidendavos, šmėkštelėdavo, atlikdavo juodą darbą ir dingdavo. Va šito ir bijojo mano mamulė su tėveliu-išbėgo Rozmari ginti. Kaimynai kiek atokiau stovėjo ir giesmės užniūniuoti, išsigandę, vos krebžtelėjus obels lapeliui, baidydavos.
Tėvulis mano buvo tvirtų pečių garbingiausias kaimo artojas. Taigi nebuvo jam ko tų bobų bijot-susirinko padargus ir tiesiai pirtin pats pirmas. Iėjo ir dingo bent valandai. Kai sunerimę kaimynai jau baigė stumdytis ir nusprendė eit vidun, išėjo su kūdikiu, drobėsna suvyniotu:
-O kur Rosele? -paklausė mamulė nustebusiu balsu
-Paliko mums... laumės kūdikį.
Mama suspigo ir po to dar tris mėnesius gulėjo ašarų kupinomis akimis... vis kartojo "laumės kūdikiai daugiau kaip penkerius metus negyvena, laumės kūdikiai daugiau kaip penkerius metus negyvena". O Rozmari ir dingo. Su giesme išskrido kasas pametus. Po to dar girdėdavau vakarais paežerėj tą pačią giesmę giedant... o dėdė Pranas tada sakydavo: "laumės skalbtis atėjo"...