Drėgmė,
Sugriebusi už kaulų
Surišo mane
Elektros viela.
Skaudu,
Be galo, be krašto,
Nors dešimtį metų
Palakstyti sapne...
Toliau nuo surūdijusių ratų,
Nuo gegutės kukavimo,
Nuo psichopatų.
Atgimti delne
To,
Kas visada
Buvo manyje -
Ar tai angelo sargo,
Ar antrojo "aš",
O gal susikeisti su sąžine,
Pakalėt jos narve?
Savyje.
Manęs nelaukia viešpats,
Nereikalauja paso.
Komedija.
Jis juokias.
O man sunku -
Tartum peiliu,
Ugnimi,
Šaltu sniegu basas
Einu.
Ar skrendu?
Tas pats.
Vis tiek dar paso neturiu.
Pateikčiau viešpačiui kortelę.


Denisas Melnikas














