Talikas

Niekas to nežino, tačiau senų senovėje gyveno nepaprastas vaikinas. Žinoma jums tai pasirodys tik dar viena istorija apie neįprastas galias turintį vaikiną, tačiau jūs turite tai žinoti. O viskas buvo štai taip...
    Buvo ankstyvas rytas ir Talikas dar miegojo. Turėčiau paminėti, kad jis gyveno mažame kaimelyje tik su keliomis dešimtimis gyventojų. Visi visus pažinojo ir niekam nebūdavo keista, jei pas juos užsukęs kaimynas paprašydavo paskolinti maisto ar šiaip kokių daiktų. Tas rytas kaip nekeista buvo apgaubtas tirštos miglos ir beveik nieko negalėjai įžiūrėti. Debesys virš Hamajuki kaimelio buvo uždengę saulę ir rodės, jog jie tuojaus praplyš ir ims kaip iš kibiro lyti. Rasa dar nebuvo nudžiūvusi, ir žolė atrodė vėsi ir šviežia – lyg ką tik pabudusi iš gilaus miego. Kaimelio vakaruose esantis ežeras ramiai tyvuliavo ir nekėlė jokio įtarimo. Pietuose stūksantis miškas ramiai miegojo.
    Taigi kaimelis dar nesikėlė iš gilaus nakties miego. Tik staiga, juodas šešėlis praslinko pro Taliko namų langus. Talikas pažadintas keisto šnaresio, atsisėdo savo lovoje. Galvoje pradėjo suktis įvairūs nakties sapnai. Miškas; jis miške; didelis žvėris; medis... Ne, tai buvo tik sapnas. Talikas atsikėlė ir prisėlino prie lango. Žvilgsniu permetė savo ginklus kitoje lango pusėje, išmatavo lango ilgį ir šoko kūlversčiu risdamasis link ginklų. Visa tai jis atliko kaip buvo įmanoma tyliau. Pasiekęs savo tėčio ginklus (o kartu ir savo, nes mirdamas tėtis juos paliko sūnui) pasiėmė juos, ir pro duris, esančias šalia lango, šoko laukan pasiruošęs smogti užpuolikui. Atsidūręs lauke, jis nieko neįprasto nepastebėjo, tik gal tai, kad pūtė žvarbus vėjas. Tai pasitaikydavo labai retai, o tai ir visai nepasitaikydavo jų kaimelyje. Tai Taliką šiek tiek nustebino, bet pradedantis busti miestelis išsklaidė visas abejones kilusias jo galvoje. Grįžęs vidun jis nusprendė, kad laikas keltis ir pradėti rytinę treniruotę. Apsirengęs jis išėjo pasimatyti su Mokytoju.
    Mokytojas – tai buvo žmogus, kurį visi laikė tvirtumo ir išmintingumo simboliu. Jis įkūrė Hamajuki kaimelį ir buvo sumaniausias iš visų karių. Jis nedaug kalbėjo, o kai kalbėdavo, tai labai išmintingai. Niekas nedrįso jam prieštarauti ar jo teisti. Ne dėlto, kad būtų nuskriausti, o todėl, kad Mokytojas priklausė Galvos draugijai ir jo neklausymas prilygo visų narių negerbimui.
    Galvos draugiją sudarė keturiolika išminčių. Jie kovojo su Velnio draugija – blogio skleidėju žemėje. Velnio draugijoje buvo šnipų, kurie palaikė šviesiųjų pusę, tačiau to niekas nežinojo, išskyrus Galvos draugiją.
        Talikas nuėjęs į Mokytojo namus jo nerado. Apieškojęs visus namus, rado Mokytoją savo rimties salėje. Ten, palaukęs penkiolika minučių, kol Mokytojas baigė medituoti, Talikas įžengė ir pasisveikino:
- Labas rytas, Mokytojau, - tarė jis nusilenkdamas. - Vakar sakėte, jog norėsite mane matyti.
- Taip, Talikai, - atsakė mokytojas. - Turiu tau šį tą pasakyti. Klausykis ir nepertraukinėk manęs.
- Gerai, - tepasakė Talikas, nes Mokytojo tonas jam nekėlė didelio pasitikėjimo.
- Šiandien tavo keturioliktasis gimtadienis – tau sukanka tiek metų, nuo kiek galima įstoti į Galvos draugiją.
- Bet aš nesuprantu, aš maniau ta draugija skirta tik žmonėms, turintiems neįprastų galių, - teištarė Talikas.
- Nepertraukinėk manęs, aš tau viską paaiškinsiu... Šiandien tiesa turi išaiškėti. Klausykis įdėmiai, nes du kartus nekartosiu. Dar kai buvo gyvas tavo tėvas, Talikai, jis suprato, kad tavo keturioliktojo gimtadienio nebesulauks. Todėl jis manęs paprašė tau perskaityti jo laišką. Klausykis…
  „Mielas Talikai, mano sūnau. Dabar tavo keturioliktasis gimtadienis. Norėčiau būti šalia ir kartu džiaugtis, tačiau likimas to neleido. Kai tau buvo aštuoneri, mirė tavo mama. Ją buvo pagrobę blogio sargai. Kartu jie pagrobė ir tave. Žinau, kad nieko neprisimeni ir tai tau atrodo keista, tačiau tu nieko ir negali prisiminti. Jie apsvaigino tave ir pakeitė tavo prisiminimus. Tačiau, kad ir kaip jie to norėjo, jiems to atlikti iki galo nepavyko. Jie tesugebėjo ištrinti tą vienintelę dieną, kai tu buvai pagrobtas. Tavo mama priklausė Galvos draugijai – todėl juodieji ją ir medžiojo. Tave jie paleido, nes manė, kad tu nesi niekuo ypatingas. Čia jie padarė didelę klaidą. Tu esi ypatingas, tik turbūt pats to dar nežinai. Tu gali matyti praeitį ir ateitį. Taip pat turi puikų gebėjimą kautis. Lavink jį. Žinau, tai tau skamba labai neįtikinamai, tačiau taip jau yra. Tu esi šviesiųjų ginklas prieš juoduosius. Vienintelis ir pats stipriausias. Tavo sapnai – tai praeities arba ateities vaizdiniai. Šią paslaptį dabar žinai tik tu, aš, tavo mama ir Mokytojas. Jis tau ir padės. Pasitikėk juo ir stenkis jo nenuvilti. Žinoma, tau įdomu, kodėl tu toks ypatingas? Todėl, kad tavo mama turėjo neįprastų galių, taip pat ir aš tokių turėjau. Mūsų dalelės perėjo tau. Nežinau, gal tu turi ir dar kokių galių, kurias tau galėjo perduoti juodieji, tačiau atmink: savo galias naudok tik geriems tikslams ir kovai prieš blogį. Šito aš tavęs reikalauju. Tikiuosi puikiai atšvęsi savo gimtadienį. Bučiuoju, nepamiršk mūsų. “
    Mokytojas baigė skaityti ir žvilgtelėjo į Taliką. Vaikinas atrodė apgailėtinai: tuščias žvilgsnis, stiklinės akys, atvipęs žandikaulis. Mokytojas tarė:
- Talikai, žinau, kad tai tau didelis smūgis, tačiau pasistenk suprasti, kad be tavęs šviesa nelaimės.
- Mokytojau, kodėl anksčiau to man nesakėte? - virpančiu balsu paklausė Talikas. Atrodė, kad jam sunku grįžti į realybę.
- Tokia buvo tavo tėvų valia, - tepasakė Mokytojas.
- Taip…Mano tėvų… - mąsliai nutęsė Talikas.
- Tau turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip mirė tavo tėvas, - paklausė Mokytojas.
- Bet aš žinau…Jūs man sakėte, kad jis nuskendo… 
- Ne, Talikai. Jį taip pat nužudė juodieji. Tamsią naktį, miške, jie pasiuntė savo vilkus. Tavo tėvas bandė slėptis, bet nespėjo…
- Na žinoma… - tarė Talikas. - Mano sapnas. Aš tai sapnavau…Bet kodėl?
- Palauk truputį, neskubėk visko sužinoti iš karto. Mes dar turime laiko. Dabar tau reiktų atsipalaiduoti ir pasistengti užmigti…
- Bet aš ką tik pabudau!
- Žinau, tačiau tu turi pasistengti, kitaip neištversi kitos dalies.
- Dar yra ir kita dalis? Kodėl tai turėjo nutikti man? Juk aš paprastas vaikinas…
- Žinau…