Norėk atsargiai

Emigruojantys paukščiai tąmet papūtė sparnus labai anksti, kaimynai skundėsi, kad prikasė mažai bulvių, o antaniniai obuoliai puvo tiesiog kabodami ant šakų. Naktimis griaudėjo ir žaibavo, ir vienas toks žaibas sudegino visą Jablonskų daržinę. Bet kaimynams džiaugsmo nepakako.
Jablonskaitė per vasarą išstypo, reikėjo pirkt naują uniformą, ir liemenuką didesnės išmieros, ir įdėklus su sparneliais - juos visada į mokykla nešiotis, mėnesinės paskutiniu metu baisiai nereguliarios - nervai...
Jablonskų šeima turėjo daug rūpesčių - ir daržą nuimt, ir apie gyvulius pasirūpint, ir daržinę atstatyt, ir dukrą sužiūrėt. Namuose gyvenimas painiojosi po kojom. Maža  to, užsiveisė pelės, perbėgo iš daržinės, matyt...
Bet visa tai - tik razinos, palyginus su ta hormonų audra, kuria teko tą rudenį išgyvent Irutei Jablonskaitei.
Dauguma žinduolių  "to dalyko" užsigeidžia pavasarį. Morčiai, rujos, kergimai ir kiti poravimosi būdai gamtos sumanymu prasideda atšilus orams... Bet kai kurie homo sapiens (trapios, tyros, imlios ir patyklios veislės), ieško partnerio rudenėjant, lyg bijodami  ilgan žiemos miegan įkrist vieniši.
Jablonskaitei reikėjo berniuko. Berniuko, kuris turėtų apsireikšti greitu laiku. Nesėdėjo rankų sudėjus, atgaivino savo tikėjimą ir pradėjo melstis.
Ji taip karštai meldėsi, kad  net prakiuro miestelio bažnyčios stogas. Lyg būtų maža strioko ir be to....
Klebonas greit susizgriebė, kolegų patartas parvežė iš sostinės stogų lopintoją. Tada viskas ir prasidėjo. Ak, Irute, na kam tu jį čia primeldei ...
Jau kitą dieną  bendraklasės kikeno ir šmaikstavo apie rusakalbio alpinisto  įtikinančius judesius, kai kopia į bažnyčios varpinę, (ooo, kaip jis turėtų judėt po kaldra). Pašte visos vedusios moterys kliedėjo, jog bernaitis - iš rusų armijos pabėgęs parašutininkas. Kirpėjos buvo tikros, kad tai akrobatas iš Maskvos cirko, atsisakęs svaiginančios karjeros, nes jo virvės porininkas netyčia išdulkino raguotojo nuotaką... Turgelyje sustojo prekyba, buvo sunku sukurpt vientisą istoriją apie apsireiškėlį, nuo bažnyčios stogo stebintį mažo miestelio dideles aistras. Bet nei viena nesigėdijo apsilaižyt, kalbėdama apie jo dailius sėdmenis, kurdama aliuzijas apie varpinės išmieras, bei tvirtumą. hi hi hi!
Ivanuška nebuvo duračiokas. Greit pajuto erotines vibrazijas, sklandančias po miestelį, ir ilgai geisti savęs neprivertė. Dabar būtų sunku prisiminti, kuri buvo pirmoji, kada ir kur tiksliai viskas prasidėjo, ir didelės reikšmės tai neturi. Pripažinkim, atvykėlis įpynė į rudenėjančio, senstančio miestelio kasdienybę šiek tiek gyvasties,  gerą žiupsnį aistros ir  smagią nuojautą, kad geismo sūkurys neaplenks nė vienos patelės ...
O Irutė? Irutė gudriai slapstėsi už vadovėlių barikados,  vis nedrąsiai paišaliodama galingą bažnyčios varpinę, (labai kažkodėl panašią į vyrišką vàrpą), ir kikeno smagiai sau į kumštelį: niekas juk nesupranta, kad viršūnių užkariautojas apsireiškė miestelyje dėl jos, dėl Irutės Jablonskaitės! Visi jo trumpi pasilakstymai - tik preliudija ilgai ir jausmingai istorijai, kuri turėtų baigtis: "... ir gyveno jie ilgai ir laimingai! "
  Kai bobų vasara nepavėlavo nugult paauksuotą Šešupės paizažą, Jablonskų daržinės statyba jau buvo įpusėjusi. Irutė, tėvo paliepta, sukinėjosi tarp samdytų tinginių, kad tie, mažiau rūkę ir apie pagirias dėjavę, vinis kaltų.
Saulė bobiškai šildė. Naivi kaimo idilija, nauja daržinė, gera kažkaip... Keistai baltavo vienkartinės nosinaitės, nežinia kieno čia suglamžytos,  pora tuščių butelių nuo alaus imitavo abstraktų natiurmortą. Galėjo būti statybininkų teršalas.... Bet tinkluotos vulgarios pėdkelnės iš kur čia atklydo? Irutė atidžiau apsidairė ir sustingo nuo saldžiaskaudės minties - cirkininkas į jų daržinę, tokią naują, sakais kvepiančią ir švarią, vedžioja savo kales, ir čia jas dulkina. Nėra jokių abėjonių - štai guolis - palei naujai iškeltą taurią sieną, nuo čia atsiveria romantiška panorama į paupį...
"Pribarstysiu smeigtukų, pripilsiu smalos, užveisiu skruzdelyną, užminuosiu! O ne  - atsėlinsiu paslapčia laižyti jūsų aistros aimanų, gal sukosėsiu, išbaidysiu kaip zuikius pamiškėj, gal pati kaip zukis išsigąsiu... atsėlinsiu... "
  Visą vakarą sėdėjo Irutė ant aukšto, kaip sėklys morka stebėjo pro suskilusį langelį jau sulopytą bažnyčios varpinę. Rudenį tamsa ateina iš pasalų, nespėjo suprast - ar akyse temsta, ar lauke.
Gatve nuo bažnyčios juda akrobatas - žengia ištempta styga. Sulig kiekvienu jo žingsniu, lyg tambūrai prieš mirtiną šuolį, daužosi Irutės širdis. Eina vienas  jų kiemo link, įsuka. Šunys neloja - pažįsta. Dingo.
Irutė, drąsi mergina, tamsos nebijo - nusileidžia, išeina į kiemą. Girdi pro orlaidę tėvo knarkimą, nusiramina - tėvai seniai miega, pavargę - šiemet ruduo labai sunkus, daug rūpesčių. 
Tamsoj visos duobės užsimerkia. Irutė, kaip laumė, oru nuskrieja prie daržinės. Susikūprinus, tarsi tai jai padėtų tapt nematoma, prisišlieja prie taurios  sienos, nustoja kvėpuot ir klausosi - moteriškas kikenimas, vyriškas krenksnys...
Kalbasi pašnibždom, žodžių nesuprast, moteriškas balsas girdėtas. Pradėjo čepsėti, matyt, bučiuojasi, paskui kažką užkliudė, vyras nusikeikė, (audio pasigarsino), abu nusijuokė. Pradėjo kvėpuot, kvėpavo garsiau, nei kalbėjo, moteriškas balsas toks savas, kažką primena. Irutė nesusiturėjo, ėmė sėlinti palei sieną. Prieš atsidengiant uždangai, atsiklaupė keturpėsčia, prasižiojus, iškišo galvą. Scena priminė rytietišką erotinį paveiksliuką (profilis) - moteris jodinėjo ant pusiau sėdinčio vyro, įsikibus į jo pečius. Vyras maigė jos krūtis, nuogas, baltuojančias ir tabaluojančias. Abu aimanavo, lyg verktų, paskui sustingo, giliai įkvėpė ir suglebo... sukikeno kartu. Irutė suprato, kad baigė, norėjo pasprukt, slystelėjo, suinkštė. Nepabėgo, tik išsigandus pakėlė akis ir pamatė savo mamą. Moteris, ką tik taip smagiai jodinėjusi, klūpėjo dengdamasi nuogą krūtinę, tylėjo... o ką čia pasakysi...
Sudužo, niekingai subyrėjo į šipulius, negrįžtamai, skaudžiai, giliai, ilgam, visam...