iš sraigių buvimo

pamiršk kvėpuoti vėją – jis jau baigės,
lietus dar tingiai tirština spalvas,
po sesijų – saulėgrįžos, o sraigė
nepaiso šviesoforo, bet gyva
pasiekia antrą pusę amžinybės,
nors gal tik gatvės, kur visai kita
žolė...
        ... tavosios sraigiškos kantrybės
užtektų su kaupu man, gal tada
kas nors kažkur netyčia pasisuktų,
prieš uždangą pas sraigę nelauktai
ateitų dievo sportbačiai, ir truktų
jos amžinybė žmogiškai trumpai