Viliokliai vabzdžių akimis

Aš įžvelgiau tik kartą -
Pro kreivą arką lendančius šviesių galvų Vilioklius.
Su kėslais pridengtais vabzdžių akim – o jos
It veidrody paslėptos,
Prakoštos tris kartus,
Išplėštos iš nakties ir
Laukiančios skanios – dar laikmečių neragautos aukos.

Jų liekni kūnai
Dvelkia migdolo riešutais,
Ir avokadų sulčių skonio,
Skaptuotus marmuro žvilgsnius suryja.

O bardų apdainuotos dienos,
Aptriušusios ir kerėplėtos kiek - palydi nelabuosius į archipelago glėbį,
Kur nepasieks nei vyndariai su savo laimės eliksyrais,
Nei pašiūrėse besislepiantys, troškulio balsais vaikai.

Migla ant Pagautųjų žemės – rūke paskendus, pažabota sūrstelėjusio vandens saujos,
O jie toli lyg Desdemona – Danaidžių darbu minta.

Bet tai aš įžvelgiau vos kartą –
O ir tą patį - seilėto vabzdžio akimis.